Bokso legenda – Vaclovas Peleckis

Kiekvienais metais Šiauliuose vyksta tarptautinis bokso turnyras garsaus boksininko ir bokso trenerio Vaclovo Peleckio taurei laimėti. Į tarptautinį turnyrą susirenka dešimtys sportininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Švedijos ir kt. šalių. Lietuvą dažniausiai atstovauja boksininkai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir, be abejo, Šiaulių. Turnyras populiarus, sutraukiantis daug žiūrovų. Štai vienais metais kai turnyras buvo surengtas klube „Max‘as“, bokso mylėtojai salėn vos vos tilpo. Organizatoriai, tiesa, išsisuko – teko ieškoti mažesnio ringo, nes šokių aikštelė įprastam ringui buvo per maža. Aišku, visus domina moterų dvikovos, nes tokios šiame turnyre pradėtos organizuoti ir tai buvo pirmos tokios kovos Šiauliuose.

Vaclovas Peleckis – 1935 m. puslengvio svorio (57 kg) čempionas.

Vaclovą Peleckį drąsiai galima vadinti bokso legenda. Gimė Vaclovas Peleckis 1910 metų rugpjūčio 28 dieną Šiauliuose. 1930 m. Kaune baigė „Aušros“ gimnaziją. Dar gimnazijoje užsidegė boksu, tad 1927 m. pradėjo sistemingai treniruotis. 1933 m. bokso gudrybių Vaclovą mokė iš Amerikos į Lietuvą grįžęs garsus to meto boksininkas Juozas Vinča. 1935 m. Vaclovas Peleckis tapo Lietuvos bokso čempionu, o 1938-aisiais jis buvo pirmasis olimpinių žaidynių pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados bokso varžybų dalyvis.

Jau ir prieškaryje, o suprantama, kad tarybiniais metais irgi, boksininkų profesionalų Lietuvoje nebuvo, tad Vaclovą Peleckį patraukė, kaip jis pats sakė, romantiška statybininko profesija. Vaclovo Peleckio statybininko stažas – 51-eri metai. Tarp jo statytų pastatų ir Šiaulių centrinio pašto rūmai, Rėkyvos elektrinė ir kt. tam metui svarbūs pastatai. Net  36-erius Vaclovas Peleckis dirbo inžinieriumi Šiaulių statybos ir remonto valdyboje.

Bet šis tekstas apie Vaclovo Peleckio pasiekimus bokse. Ne vieną pergalę pasiekęs ringe, Vaclovas Peleckis imasi bokso trenerio ir teisėjo darbo, nes trenerių teisėjų, taip gerai žinančių bokso paslaptis, tuomet trūko. 1948 m. jam suteikta sąjunginė bokso teisėjo kategorija. 1945–1949 m. treniravo Lietuvos bokso rinktinę, kurios sudėtyje buvo ir garsusis A. Šocikas. Treneris išugdė 26 Lietuvos bokso čempionus, devynis sporto meistrus, įvairių tarptautinių bokso varžybų laimėtojus bei prizininkus, Meksikos olimpiados vicečempioną Joną Čepulį. 1967 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio bokso trenerio vardas.

Bokso legenda, Lietuvos bokso tėvas, kaip jį daugelis vadina, nebuvo pamirštas ir besibaigiant šimtmečiui: 1997 m. už kilnų elgesį, per 49 metus sporto dvasia išugdžius 1900 jaunuolių, jis buvo apdovanotas tarptautinio olimpinio komiteto „Fair play“ taure, o 1999 m. pripažintas geriausiu Lietuvos XX amžiaus bokso treneriu. Lietuvos bokso federacijos sprendimu buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos boksui“, 2008 m., V. Peleckiui sukakus 98 metams, LR Prezidentas Valdas Adamkus jį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Iš viso jis yra pelnęs per 30 įvairiausių taurių ir apdovanojimų.

Kadangi su Vaclovu Peleckiu šių eilučių autoriui teko ilgai bendrauti bei rengti apie jį knygą, šiuos duomenis apie Lietuvos boksą tėvą atidaviau išmintingajai Vikipedijai. Ji viską pas save pasitalpino, tik kažkodėl dar vis neįdeda medžiagos apie paskutinį Vaclovo Peleckio apdovanojimą, kurį, tiesa, atskirai iškart po įvykio, tai yra prieš pat sporto veterano mirtį ir išsiunčiau – tai tą iš LR Prezidento Valdo Adamkaus gautą ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Bokso veteranas sakė, jog jam šis apdovanojimas pats svarbiausias.

Tiesa, Vaclovas Peleckis juokaudavo, jog yra pasiekęs dar vieną didžiulę pergalę – pagavęs 15 kilogramų 700 gramų lydeka. Prisiminė, jog tai įvyko Kuršių marių Vilhelmo kanale. Nieko nuostabaus, nes žvejyba buvo vienas iš pagrindinių bokso tėvo hobi.

Nors su kuklumo gaidele, bet Vaclovas Peleckis yra prisipažinęs išgelbėjęs net dviem žmonėms gyvybes. Šiuos įvykius Vaclovas Peleckis aprašęs savo prisiminimų knygose: 1997 m. „Tuoj nuaidės gongas“, 2000 m. „Lietuvos bokso žvaigždynas“, 2002 m. „Praeities aidai“, o 2006 metais „Pasaulis, kuriame gyvenau“. Vaclovas Peleckis Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ 2009 m. pripažintas vyriausiu knygų autoriumi. Tai dar vienas jo apdovanojimas.

Vaclovas Peleckis pasakojo labiausiai vargęs prie antrosios knygos – „Lietuvos bokso žvaigždynas“. Kiek laikraščių ir žurnalų teko perversti, kad suradus ano meto straipsnius apie boksą, kiek dar gyvų bokso veteranų teko pakalbinti, o kur dar nuotraukų ieškojimas bei jų sisteminimas.

Bet grįžkime prie tų išgelbėtų gyvybių. Vaclovas Peleckis yra aprašęs, kaip vieną 1947 metų balandžio pabaigos dieną žvejojo patvinusioje Ventoje šalia Beržėnų netoli Užvenčio. Gal už šimto metrų žvejojo kitas žvejys. Vaclovas nustebo, jog tolimasis kaimynas netikėtai dingo. Nieko nelaukęs nubėgo į vietą, kur žvejo būta. Pamatęs, kad žvejo įrankiai palikti ant kranto, Vaclovas puolė į upę. Gerai, kad skaidrus vanduo padėjo išvysti kūną. Vaclovas ištempė jį į krantą, tada gal puskilometrį nešė iki artimiausios sodybos. Skenduolio kojas Vaclovas buvo užkėlęs sau ant pečių, o galva tabalavo į šonus žemiau gelbėtojo kelių. Taip vanduo iš skenduolio plaučių išsikratė. Vėliau Vaclovas sužinojo, jog tai buvo septyniolikmetis Varputėnų gyventojas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Vaclovas pradėjo važinėti žvejoti į Rusnę. Kai po vienos žvejybos ėmė temti ir reikėjo grįžti, kadangi Vaclovo valtis buvo nedidelė, su mažu varikliu „Čaika“, tai draugai iš Šilutės pasiūlė prisikabinti prie jų valties dorės su galingu varikliu ir taip greičiau grįžti. Grįždamas Vaclovas išgirdo, jog iš praplaukiančio didelio žvejų laivo kažkas šaukia: „Vili, Vili!“ ir tolėliau pastebėjo vandenyje kažką taškantis. Skubiai atsikabinęs nuo šilutiškių valties, jis pasuko vandenyje skęstančiojo link. Kai skendusįjį ištraukė į krantą, priplaukė ir dorės žvejai, visi pradėjo skenduolį masažuoti, gaivinti. Tiesa, tie, iš kurių laivo jų draugas Vilis iškrito, net nepadėkojo.

Visgi labiausiai Vaclovas Peleckis mėgo pasakoti linksmas istorijas. Viena tokių, viena jo mėgstamiausių, netgi, drįsčiau teigti, pati mėstamiausia  apie kažkurio tai Lietuvos kaimo pakraštyje gyvenantį ir  savo išradingumu garsėjantį valstietį. Visoje apylinkėje sklido garsas apie jo neeilinius gebėjimus ir išradingumą. Jis buvo sukūręs medinį dviratį, audimo stakles, ąžuolines statines ir kitų namų apyvokos daiktų bei rakandų.

Tai buvo senyvas žmogus. Jam jau buvo suėję šimtas metų. Buvo kalbama, kad jis nevalgo mėsos, tačiau kartais gardžiuojasi keptais žvirbliais, karveliais, kad mėgsta pieno produktus – varškę, pieną, sviestą.

Kartą vieni jo svečiai rado jį triūsiantį sodyboje, kuri buvo puikiai tvarkoma. Pavyzdinga tvarka buvo ir tvartuose – karvidėje, kiaulidėje, vištidėje. Švaru, gražu visur. Įžengę į gyvenamąjį namą, sutiko ir šimtametį šeimininką – žilaplaukį, tačiau sveiką ir energingą sodybos savininką. Šis apsilankiusiems paaiškino, kad pats nudirba visus ūkio darbus, dar sukuria kokį nors instrumentą ar įrankį darbui palengvinti, esant reikalui padeda kaimynams. Savo ilgaamžiškumą paaiškino tuo, kad nevengia darbo ir laikosi dietos, nevartoja alkoholinių gėrimų, nerūko, saikingai maitinasi tais produktais, kuriuos pats išaugina ir pasigamina. Įėję į greta esantį kambarį, svečiai nustebo pamatę visą kambario kampą prikrautą tuščių butelių nuo degtinės, vyno ir alaus.

Šeimininkas paaiškino, kad tai jo tėvo, kuris mėgsta išgerti, nes visą gyvenimą išgėrinėjo, rūkė, linksmai leido laiką. Tąkart jis buvo prigulęs popiečio.

– Kiek jam metų? – paklausė atvykusieji.

– 125-eri, – atsakė sūnus.

Kiekviename Vaclovo Peleckio pasakojime galima įžvelgti dalelę jo paties. Štai ir tas šimtametis kažkuo primena Vaclovą, nes kartą jis paklaustas apie ilgaamžiškumo paslaptis, atsakė, jog turįs tokį receptą: jokios rūkytos mėsos, kuo daugiau žuvies ir pieno produktų, vaisių, daržovių, gal dar paukštienos. Prie žuvies ir sūrio, juokauja ringo senjoras, būtinas geras vynas. O svarbiausia – judėjimas, gera nuotaika, humoras.

O štai kitoje jo pasakotoje istorijoje minima, kad herojus konstruoja muzikos instrumentus. Mažai kas

Boksą pamėgo ir Vaclovo Peleckio sūnus, taip pat Vaclovas.

žino, jog Vaclovas Peleckis ne tik sportininkas, bet ir muzikantas. Dar vaikystėje jis buvo giriamas už gerą muzikinę klausą ir muzikinius gabumus. Pradėjo nuo mandolinos ir gitaros, vėliau ėmėsi klarneto. Grojo prieš tarnybą armijoje ir tarnaudamas. Vėliau statybos ir sportas muzikavimą šiek tiek nustūmė į šalį.

Iš keturių Vaclovo Peleckio vaikų (dvi dukros ir du sūnus) vienas sūnus, taip pat Vaclovas, pamėgo boksą. Jis – triskart Lietuvos bokso čempionas, 1973-1974 m. tarnaudamas kariuomenėje Rygoje tapo Latvijos čempionu, 1977 m. – Pabaltijo ir Baltarusijos čempionu, tačiau pasirinko mokytojo kelią. Įdomu, jog kitą jo sūnų patraukė muzika. Tai irgi regis paveldėta iš tėčio, kuris, kaip minėta, jaunystėje buvo ir puikus muzikantas.

Gaila, kad savo šimtmečio Lietuvos bokso legenda nesulaukė – išėjo būdamas 99-erių, 2009 m. balandžio 9 d. Jau po mirties pasirodė jo knyga apimanti visą garbaus šiauliečio gyvenimą „Apie save ir Lietuvos boksą“.

 

Straipsnio autorius Ričardas Jakutis

Vienas komentaras

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.