Bronislovas Saulius Tarabilda apie gyvenimą

Garsios dailininkų Tarabildų giminės atstovas, jos archyvaras ir genealoginio   medžio sudarytojas. Labai pastovus žmogus – net 32 metus su viršum  išdirbęs vienoje darbo vietoje, Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ (kultūros klubo vedėju), knygos „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti“ (kartu su bendraautoriumi Žilvinu Skačkausku, Šiauliai, 2013) parašytojas. Pokalbyje daugiausia telkiamasi (koncentruojamasi) į dvi temas – pažintis su garsiu dainininku Vaclovu Daunoru ir būsimąja žmona Eugenija Lomonosovaite-Tarabildiene. Dabar jam eina 82 metai, jis yra , sakosi, nuo dešimties ligų , iš kurių viena rimta, besigydantis pensininkas.

   O kalbina jį minėtosios  knygos bendraautorius Žilvinas Skačkauskas. Susitarkime: aiškumo dėlei – Ž, S. klausimai išskirti ryškesniu šriftu (kadangi klausimų mažiau negu atsakymų).

Pradėkim nuo pradžių: kur gimei, kas pagimdė, keliese augot, kur pirmuosius mokslus ėjai?

Gimiau dar prieš karą, 1936 metų balandžio 25 dieną dabartiniame Anykščių rajone Juostininkų kaime. Kaimo pavadinimas nuo upės Juostos, kuri su posūkiais, šlaitais vinguriavo šalia kaimo, ir kurioje buvo nepaprastai daug žuvies: po akmenimis tūnojo vėgėlės, kurias pagaudavom atkėlę akmenis, krantų urvuose slėpėsi irgi rankomis pagaunamos kuojos, išgriebiami vėžiai. Pavasariais upė patvindavo į pievas, žuvį  po atoslūgio pasilikusiose balose gaudydavom krepšiais, bradiniais, daugiausia pagaudavom lydekų… Po melioracijos iš vaizdingos upės beliko tiesus kaip styga griovys…

Rojus buvo, ne gyvenimas. Bet sakei, kad mokydamasis mėteisi iš vietos į vietą kaip reumatas?

  Mėčiausi ne aš, bet tėvas. Augom karo metais, vaikų šeimoje daug, o darbo aplinkui – mažai, todėl tėvas, kaimo juodadarbis (o ir mes su juo) keitėm darbo vietas. Skaičiavau, kad 1938-1948 metais jis pakeitė apie 30 darbų. Stabilizavosi tik 1948 metais, kai gal už nuopelnus kare buvo paskirtas Raguvos lentpjūvės-malūno iš pradžių mašinistu, po to gaterininku, po to brigadininku, o galiausiai – malūno vedėju.                   

Nenukrypkim nuo temos. Svarbiausia – Tavo gyvenimas, Tavo mokslai.

Per tėvo darbus teko mokytis net trijose , o gal ir keturiose mokyklose: pradinėse Juostininkų,  Subačiaus(Kupiškio rajonas) ir  Raguvos (dabar Panevėžio rajonas). Rajonai keitėsi, tačiau atstumai buvo nedideli – pavyzdžiui, nuo Raguvos iki Juostininkų – tik 9 kilometrai, mama jaunystėje iš Juostininkų į Raguvą pėsčiomis nueidavo į šokius ir grįždavo. Beje, ji irgi iš garsios giminės – Baltušninkaitė, o vienas Baltušninkas, Algimantas (giminaitis – kaime gyveno aštuonios Baltušninkų šeimos) po karo Tarybų Sąjungoje toliausiai mėtydavo diską – jis pradėjo mūsų diskininkų dinastiją ar tradiciją, nežinau, kaip geriau pasakyt.

Kalbėdamas, pastebėjau, vartoji ne „Sovietų“, „sovietinis“. o Tarybų“, tarybinis“… Tai gan keista šiais laikais…

   Vėliau Bibliotekiniame technikume mokiausi kalbos kultūros.Manau, kad Tavo minėti žodžiai yra barbarizmai, kuriuos reikia guiti iš lietuvių kalbos. Manęs neįtikina, kad taip norima parodyt, jog buvusioji santvarka mums buvo svetima, primesta. Barbarizmas yra barbarizmas, kalbėkim lietuviškai!

Pakalbėkim dar apie šeimą…

Šeima mūsų buvo gausi – šeši broliai ir dvi seserys. Šiais laikais nedaug kas tam pasiryžtų… Bet augom draugiškai, ir mamutė buvo sugalvojusi protingą sistemą, kaip mes, vaikai, galime jai padėti jaunesnių vaikų auklėjime ir auginime. Aš buvau pirmasis tėvų vaikas, tad, man esant šešiamečiu, kai gimė ketvirtoji atžala, sesuo Aldutė, ji man taip pasakė: „Tu, Broniuk, esi vyriausias, tu privalai prižiūrėti, šefuoti Aldutę.“ Pagal jos sistemą pirmas vaikas prižiūri ketvirtą, antras penktą, trečias šeštą. Iš pradžių taip ir buvo. Atsimenu savo „šefavimą“: motutė triūsia prie krosnies, kepa duoną ar kitką,  verda cepelinus, o Aldutė lopšelyje pradeda bliauti. Tai man mamutė ir sako: „Broniuk, žiūrėk savo vaiką“. O aš žiūriu savotiškai: pakeliu visą lopšį, pakratau, arba ištraukiu Aldutę iš lopšio už kojų, per užpakaliuką pliaukšt, pliaukšt – ir nutyla.

Taigi, elgeis nepedagogiškai, bet veiksmingai?

Taip. Ir vaikų savitarpio auginimo, auklėjimo sistema buvo gera, bet vėliau įvairūs įvykiai išblaškė ją.  Pavyzdžiui, penktąja gimusi sesuo Saulutė po metų mirė. O septintuoju buvęs brolis Aleksandras, nuo pat pradžių klasėje geriausiai mokęsis ir piešęs, po penktos klasės buvo pasiųstas į Tarybų Sąjungoje prestižiškiausią pionierių stovyklą Arteką (Kryme), iš kurio grįžęs išvyko mokytis į Vilnių, į M.K. Čiurlionio meno mokyklą. Po poros metų, neturėdamas savo piešimo gabumais kur dėtis, juo pasekė ir brolis Pranciškus, aštuntasis vaikas, brolis ,  kurį pagal motutės sistemą vėl lyg man reikėjo prižiūrėti, tačiau jis už mane,  penkiolikmetį,  buvo 15 metų  jaunesnis, per mažas, tad kurį laiką jį teko prižiūrėti pačiai motutei.

Išaugot visi septyni?

    Išaugom visi,bet gyvenime nepasisekė būtent „mano vaikui“ – seseriai Aldutei. Savo auklėtinę aš, galima sakyt, pražudžiau.

Kaip?

Kai jau „Vaire“ dirbau klubo vedėju, atsivežiau į Šiaulius, ji irgi pradėjo dirbti  dviračių gamykloje, įstojo į gamyklos dramos būrelį, chorą, o po to pradėjo lankyti Šiaulių rajono saviveiklinį cirką. Tokių cirkų respublikoje buvo vos du – Šiaulių rajone ir Alytuje.

Tapo ekvilibriste?

   Ne, pranešėja, tada vadinta konferansjė, ir dainininke.

Tie cirko žmonės, tie visi artistai,muzikantai man baisiai nepatiko: perdaug, be saiko, gėrė. Ir sesuo pradėjo išgėrinėt. Ir štai, nutiko tragedija: susirinko kartą į balių, susiginčijo tarpusavyje, ir ginčo dalyvis, pavarde Cibulskis, dūrė seseriai peiliu.  Ir taip dūrė, kad tiesiai į širdį pataikė… Na, aš organizavau laidotuves, dalyvavau jose, dalyvavau teisme, jis sėdo kalėjiman ir , mano žiniomis, iš jo nebeišėjo – ten mirė. O man tėvas ir mamutė dar ilgai priekaištavo: „Tu savo vaiką pražudei.“

Tai Tavo sąžinę visą gyvenimą slėgė akmuo?

  

Taip. Bet reikėjo gyventi… O cirkas su savo žonglieriais, fokusininkais, manipulistais, su paukščiais, dresuotojais vos trejus-ketverius metus išsilaikė: pritrūko artistų, organizatorių, veiklos. Tačiau dar ilgai laikiau to cirko afišas su sesers pavarde….

Grįžkim prie mokslų…

    Su mokslais man, galima sakyt, iš pat pradžių pasisekė – vienu momentu, dar Stalino laikais, naikino pradines ir gimnazijas, jas jungė į vidurines mokyklas, ir mokslas pradėjo tęstis ne dvylika, o vienuolika metų. Taigi, pradėjęs mokytis šešerių, Raguvos vidurinę aš baigiau septyniolikmetis.

Kuo nors išsiskirdavai vidurinės mokyklos klasėse?

    Išsiskirti buvo sunku – visi valgėm šviežią maistą: šviežią mėsą, daržoves ir Juostoje lengvai pagaunamas žuvis, kvėpavom grynu oru. Mūsų klasė buvo sportiškiausia, turbūt, per visus Raguvos vidurinės laikus. Pavyzdžiui, klasėje nuolat buvo laikomos dvi dvipūdės (32 kg giros), kurias kai kurie klasiokai kilnodavo pertraukų metu, Todėl klasėje išaugo sunkumo kilnojimo sporto meistras, LTSR čempionas ir rekordininkas, būsimas Panevėžio sporto mokyklos direktorius (25-erius metus) Edvardas Žvirblis, kitas stipruolis irgi baigė KKI, dirbo mokyklos direktoriumi, o trečiasis tapo kolūkio pirmininku. Aš, pavyzdžiui, dešimtoje klasėje dvipūdės dar neiškeldavau, o vienuoliktoje tik vieną-du kartus. Nors buvau aukštas (186 cm) ir dramblotas. O jie po keliolika kartų stūmė dvipūdes nuo pečių abiem rankom, pasišaipydavo iš manęs: „Na, Broniau, toks didelis, o neiškeli…“

Bet, turbūt, daugiausia iš  klasiokų gyvenime pasiekė mano suolo draugas Algirdas Kulbokas, kuris, baigęs jūreivystės mokslus, tapo pačio didžiausio Lietuvos žvejybinio laivo, taip vadinamosios bazės-refrižeratoriaus kapitonu – į šį laivą, stovintį ar nedaug paplaukiojantį vandenyne, kiti laivai vežė sugautą žuvį.  Užsipildžius žuvimi šaldytuvams, šis laivas pasukdavo Klaipėdos link. Noriu paminėti vieną detalę – šis laivas vadinosi „Sovietskaja Litva“ (kas nemoka rusų kalbos – išvertus – „Tarybų Lietuva). Atėjus naujiems laikams toks pavadinimas netiko. Pirmą balsą siūlant laivo pavadinimą turi kapitonas. Algirdas pasiūlė jį pavadinti savo gimtojo miestelio vardu – „Raguva“. Šiam pasiūlymui  pritarta. Taip „Sovietskaja Litva“ tapo „Raguva“.

Taigi, baigei vidurinę ir jau reikėjo mąstyti kur stoti mokytis…

Man patiko geografija, norėjau kuo daugiau sužinoti apie kitas šalis, keliauti po pasaulį. Buvau pamėgęs Žiulį Verną, ypač jo knygą „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“, kurią  ne tik kelis kartus perskaičiau, bet ir išstudijavau jon įdėtą žemėlapį. – Todėl stojau į tuomet Lietuvoje vienintelį – Vilniaus universitetą – mokytis geografijos.

Ir – pravirtai per egzaminus?

  Palauk, duok papasakoti. Stojamųjų egzaminų buvo nemažai – penki. Laikiau juos sėkmingai. Lietuvių kalba raštu, po to paklausinėjimas žodžiu – penki, tas pat su rusų kalba raštu ir žodžiu – penki, istorija – penki, geografija – penki, tačiau matematika – trys…  Bet iš viso dar neblogai – 23 balai.

Po mandatų komisijos koridoriuje iškabina priimtųjų sąrašą. Žiūriu: Petraitis, Jonaitis – po 20 balų, pakliuvo, o manęs nėra. Nuėjau aiškintis pas rektorių, garsų matematiką Zigmą Žemaitį. Jis man (neprisimenu – pavadinęs ar „jaunuoliu“ ar„draugu“) taip atsakė: „Studentus atrenku ne aš, o mandatų komisija. Tai, žinok: geografijoje daug fizinio lavininimo , todėl septynios vietos yra rezervuotos Vilniaus „Spartako“ futbolininkams.Tai tie, kurie turi mažiau balų, ir yra.“

Kadangi jis baigiantis pokalbiui  pratarė „Gal kas atkris…“. tai man liko kažkokių vilčių. Apsigyvenau universiteto bendrabutyje, kaip kandidatas lankiau paskaitas ir mėnesį  maitinausi labai kukliai, savotiškai: studentų bendrabučio valgykloje tuo metu ant stalo, kai ir kitur, būdavo padėta duonos, druskos bei garstyčių. Tai aš prie to raciono dar prisidurdavau už dvi kapeikas perkama, o kartais ir nemokamai gaunama karšta arbata. Mėnesį atlaikiau taip kukliai maitindamasis!

Pastebėjau: į paskaitas iš dvidešimt penkių priimtų ateina daugių daugiausia penkiolika. Vėl nužygiavau pas rektorių. Šįkart jis taip man pasakė: „Apsiramink, draugs, ir nesikišk,kur nereikia. , nekliudyk mums dirbti. O, jei kliudysi, tai bendrabutyje ir tos duonos nebegausi.“

Tuo metu paskaitinėdavau laikraščius ir „Komjaunimo tiesoje“ pamatau skelbimą, kad Vilniaus Bibliotekinis technikumas ieško studentų kultūros darbuotojų skyriui.

Mat, technikumas, nors ir vadinosi bibliotekiniu, bet dar ruošė ir chorvedžius, ir režisierius. O režisierių specialybėje kaip tik dar buvo likę laisvų vietų.

Pažiūrėjau: egzaminai tie patys kaip ir stojant į universiteto geografiją. Tik matematikos – nėra! Nuėjęs parodžiau egzaminų išlaikymo popierius, liko patenkinti.

„Pirmūnas būsi!“ – padrąsino

Apsidžiaugęs išlėkiau lauk, bet po kokio pusvalandžio atsitokėjau,susizgribau: betgi – kur aš gyvensiu?

Grįžau, o ten jau nieko nebėra, visi išsivaikščioję. Paslampinėjau, paslampinėjau, galiausiai susiradau auditoriją ir išsimiegojau ant kėdžių ar ant suolo.

Kitą dieną vėl atėjau į technikumą, į sekretoriatą ir uždaviau rūpimą klausimą.

„Oi“, atsakė,nenumatyta, nėra vietų bendrabuty. Kaip tavo pavardė? Tarabilda? Tai tu ar neturi giminių Vilniuje?“

„Turiu“, atsakiau. „Dėdę, tetą, pusbrolius, pusseserę…“

„O, tai eik pas juos ir gyvenk!“

Nueinu pas Arūną,pas kitus gimines…

Kas tau Arūnas?

Pusbrolis, mūsų tėvai broliai. Na, kokį mėnesį pagyvenau pas Tarabildas. Net pas tetą Domicelę buvau nuėjęs. Įdomų miegot gavau kambarį: baldų jokių. Tik rėmai, molbertai, grafikos lakštų spausdinimo staklės, sienos – paveikslais nukabinėtos. Ne kambarys, o studija.

Įnešė sulankstomą lovelę… Vieną naktį permiegu, antrą, trečią, gal ir penktą…

Ir nepatogu, ir trukdau žmones. Vėl einu į bendrabutį. Teiraujuos: gal kas atsilaisvino? Mokslo draugai man ir sako: va, čia Šadreikos (to, kuris vėliau buvo

išrinktas į Seimą) lova, jis simuliantas, nelanko paskaitų. Bet po savaitės Šadreika atvažiuoja, mano čia lova sako.

Tada ir prasidėjo mano naktys be nakvynės: vakarais įsitaisau kokioje auditorijoje ir užmiegu ant suolo, kėdžių, kartais net ant stalo ar ant grindų (nenukrisiu!). O dieną,

prastai išsimiegojęs – į paskaitas. Grįžęs iš jų užsikniaubiu, būdavo, ant to stalo ar ant suolo ir verkiu: kokia neteisybė gyvenime!

Bet po Naujųjų gavau vietą bendrabutyje…

Pamažu atsigavau, pradėjau rašinėti į laikraščius: parašiau į „Literatūrą ir meną“, į „Komjaunimo tiesą“… Joje kartą perskaitau: Vilniaus  Mokytojų namų chorui reikalingi choristai.

   Priėmė? Kokiu balsu dainavai?

Priėmė. Bosu(uždainuoja):„Široka strana moja rodnaja, mnogo v nei lesov, polei i rek.Ja drugoi takoj strany ne znaju, gde tak volno dyšit čelovek!“

O, giria, gerai bosas baubia!

Svarbiausia: davė pažymėjimą, su kuriuo galėjau (kiekvieną vakarą, nemokamai!) lankyti Mokytojų namų kino teatrą.

Pasaka! Tai aš visus pusantrų metų, kol mokiaus technikume, vos ne kiekvieną vakarą žiūrėjau kino filmus. Be to, mes važiuodavom į ekskursijas, daugiausia į Baltarusiją. Pamačiau Minską, Brestą, Lydą…Naugarduke net aplankiau Adomo Mickevičiaus muziejų!

Buvau laimingas: dainuoju, žiūriu filmus, ekskursuoju…

Stengiausi neapleisti ir savosios specialybės – kultūros darbuotojų režisūros kurso. Mūsų kurso vadovas buvo Aleksandras Kernagis, profesionalus aktorius, LTSR nusipelnęs artistas, žinomojo bardoVytauto Kernagio tėvas.Jis mus mokė pagal  Stanislavskio sistemą. Kurdavom etiudus, vaidindavom vienaveiksmes, daugiausia tarybinių autorių, pjeses. Technikumo bibliotekininkystės skyriuje mokėsi gal du šimtai merginų ir penki vyrukai, Mūsų, režisūros specialybėje, santykis nebuvo toks žiaurus: vienuolika merginų ir keturi vyrukai.

Jau dairiausi į merginas: štai šita aukšta ir graži, šita dar gražesnė, šita… Po truputį suprantu: šita per graži, ta per aukšta, šita nežiūri į mane…

Augau, kaip minėjau, dramblotas. Bet labiausiai merginų simpatijas užmušdavo mano visuomeninės pareigos: buvau bendrabučio sporto tarybos pirmininkas, atsakingas ir už rytinę mankštą.

Tuomet Vilniaus bendrabučiuose buvo tokia mada: rytais kolektyviai mankštintis. Tai štai: tokie kaip aš rytais, septintą valandą, belsdavo į kambarių duris, išvarydavo užsimiegojusias merginas laukan.

Kokiom akim po to jos galėjo žiūrėti į mane? Reikšti man bet kokias simpatijas?

Ėmiau atkreipti dėmesį į kursiokę Eugeniją: nors nedidukė, bet gabi sportininkė – tinklininkė. Šokli, kerta kamuolį, organizuoja žaidimą, technikumo tinklinio komandos kapitonė! Net kviečiama į pusiau profesionalią Vilniaus „Žalgirio“ tinklinio komandą!

Jutau jai simpatiją kaip kolegei sportininkei – aš pats, kaip minėjau, buvau iš visų laikų sportiškiausios Raguvos vidurinės klasės. Be to, jau lankiau lengvosios atletikos treniruotes pas žinomąjį trenerį Barkalają. Jis tikėjosi iš manę padaryti daugiakovininką – neblogai  šokau, bėgau, stūmiau rutulį. Į priekį pasakysiu: po metų respublikinėje technikumų spartakiadoje laimėjau tris ar keturias pirmas vietas, o estafetės 4×100 metrų etape aplenkiau vėliau labai garsų vidutinių nuotolių bėgiką, Tarybų Sąjungos 1500 metrų čempioną ir rekordininką Joną Pipynę. Kurį, skaičiau, neturėdamas vilties aplenkti, kitas garsus biržietis, Vladas Garastas, vietoj lengvosios atletikos (vis likdavo antras po J. Pipynės) pasirinko krepšinio studijas.

Į tolį spartakiadoje, menu, nušokau, 6 metrus 48 centimetrus. Tai jau buvo 8 cm virš antro atskyrio.

Sportai sportais, bet dar ir toks niuansas:  Eugenijai nebuvau įkyrėjęs rytiniais kėlimais – ji gyveno ne bendrabutyje, o mieste, savo tėvų namuose…

Tačiau juose jau sėdėdavo ateityje labai garsus aktorius, o kol kas – konservatorijos studentas Arnas Rosenas.

Eugenijos paklausiau: „Čia tavo kavalierius?“ „Ne“, atsakė, „draugės“(pora jų nuomojo kambarėlį tame bute). „O tu – laisva?“ „Laisva.“

Apsidžiaugiau. Nors ir pridūrė: „Nesikabinėk prie manęs.“

Bet paskui ir pas ją pradėjo lankytis kavalierius. Tuomet pakeičiau taktiką: ėmiaus Eugeniją kviesti į Mokytojų namų kinoteatrą. O kartą man padėjo ir Apvaizda: pakviečiu Eugeniją į koncertą filharmonijoje, o jame, matom, sėdi tas jos kavalierius su kita panele! Tuomet Eugenija, turbūt, ir pasviro mano pusėn…

Gal padėjo ir dar viena priemonė: technikume mes, kurso nariai, suvaidinom vestuves, kuriose aš buvau jaunikis, o Eugenija jaunoji. Eugenija gal ir nelabai norėjo dalyvauti, bet neprieštaravo.

Na, baigėm technikumą, ir mus pradėjo skirstyti į darbo vietas. Dauguma, įpratę prie didelio miesto įdomumų, norėjo likti Vilniuje. Tarp jų ir Eugenija.

Aš, kaip studentas-vidutiniokas, nelabai turėjau vilties.

Manęs komisija klausė: kur nori? Mačiau, kad Vilniun nepakliūsiu, dvejojau, ką atsakyti.  „Gal į Raguvą?“ – paklausė-pasiūlė. „Oi, ne!“ vos nešokau atgal „Tik ne pas tėvus, kur nors toliau!“

Tad nukreipė į atokesnę Žagarę. O Eugeniją paskyrė į Šiaulių kultūros namus meno vadove.

Kaip gerai – Žagarė netoli nuo Šiaulių! Vos ne kiekvieną savaitgalį sėsdavau autobusan ir dumdavau į Šiaulius, į pasimatymus.

Mes vaikštinėdavom po Šiaulių parką ir skveriukus. Dar buvo Stalino laikai (nežinojom, kad jis gyvena paskutines dienas) ir vos ne kiekviename žingsnyje – Stalino paminklas. Galiu išvardinti: prieš dramos teatrą, beveik prie pat durų, toliau skveriuke Stalinas su Gorkiu, Stalinas prie Pionierių (dabar – Moksleivių) namų, prie geležinkelio stoties, Zokniuose, kariniame „Čkalovo“ miestelyje netoli mėsos kombinato…

Mažai kas Šiauliuose, manau, beturi nuotraukas su Stalino paminklu, o mes su Eugenija nusifotografavom ir prie paminklo prieš teatrą, ir prie paminklo skveriuke…

Atėjo valdžion Chruščiovas, kovos su asmenybės kultu laikai, ir Šiauliuose bemat nebeliko nė vieno paminklo Stalinui…

Spėju, kad prieš dramos teatrą nuversto paminklo iš menkavertės medžiagos – gipso, toli negabeno, įvertė į šalimais iškastą duobę, ir tiek. Galima būtų atkasti ir priduoti Grūto parkui…

Žagarėje mane paskyrė kultūros namų  meno vadovu. Tie namai dar tik buvo statomi, bet Žagarėje gyveno Daunorų šeima, trys broliai Daunorai!

Įvykiai vijo įvykius  – tuos namus netrukus pastatė, o mane už aktyvumą pakėlė į kultūros namų direktoriaus pareigas.

Dabar norėčiau daugiau papasakoti apie savo pažintį su mūsų garsiuoju operos dainininku Vaclovu Daunoru. Būtent jį aš pakeičiau pareigose – iki man atvykstant jis dirbo dar , kaip minėjau, nepastatytų Žagarės kultūros namų meno vadovu.  Man atvykus jį kaip ir paaukštino – paskyrė netoliese esančio  Skaisgirio jau stovinčių kultūros namų direktoriumi.

Buvau jo žaibiškos, stulbinančios karjeros liudininku. Pradėsiu nuo to, kad tuo metu visa Lietuva, o gal ir Tarybų Sąjunga, kunkuliavo saviveikliniais dramos rateliais: vaidino miestai, kaimai, miesteliai. Žagarėje vietoj pjesės pasirinkta operetė. Tikriausiai, todėl, kad trys broliai Daunorai – Povilas, Ričardas ir Vaclovas – turėjo labai gerus balsus, dainavo ir tėvas, vyresniųjų brolių žmonos, jų draugės. Todėl statyta operetė  – Miko Petrausko „Gydytojų pasitarimas“. Ji  žinoma ir „Consilium facultatium“ pavadinimu.

Laikraščiai rašė: tai trečiasis operetės pastatymas respublikoje.

Ta proga į  Žagarę atvyko ansamblio „Lietuva“ meno vadovas Jonas Švedas. Jis užfiksavo: „Nepaprastai talentingi žmonės!“

Maskva tuo metu, 1956 metais, paskelbia visasąjunginį meno saviveiklos konkursą-festivalį. Jis vyksta trimis etapais: zonose, sąjunginių respublikų sostinėse ir (finalas) Maskvoje.

Šiaulių zonoje, po to Vilniuje laimi Vaclovas Daunoras. Maža to, jis laimi ir Maskvoje, ir grįžta su nugalėtojo medaliu bei laureato vardu!

Dar viena aplinkybė: tuo metu man ir Vaclovui prieina tarnybos kariuomenėje laikas. Minėtasis Jonas Švedas išsigąsta, kad Vaclovo talentas kariuomenėje prapuls ir Vaclovą kartu su jo broliais išsiveža Vilniun į ansamblį „Lietuva“,

Apiformina etatiniais dainininkais. Vaclovas iškart įtaisomas mokytis vokalo į dvi vietas: į konservatoriją ir J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą.

Vienas incidentas apkartino ir Jono Švedo, ir Daunorų šeimos nuotaikas: ansambliui koncertuojant Prancūzijoje, brolis Ričardas pasiprašė politinio prieglobsčio.

Tačiau, kaip bebūtų, nuo tarnybos kariuomenėje Vaclovas buvo išsuktas, o aš turėjau jon vykti…

Tarnavau Ukrainoje, Lvovo srityje, pėstininkų pulke. Apie karinės tarnybos laikus galima daug papasakoti, prirašyti, tačiau šįkart peršokime tuos trejus metus, pradėkime nuo tarnybos pabaigos.

Olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus. Respublikinės dainų šventės  dar rečiau – kas penkerius.  Dainos, šokiai – mano išmokta specialybė. Negi galėjau praleisti, nepamatyti respublikinės dainų šventės 1960 metais?

Taigi, 1960 metų vasarą pradėjau prašyti savo vadų, kad jie paleistų mane iš karo taro tarnybos, kitaip tariant, demobilizuotų, geroku mėnesiu anksčiau, kad spėčiau bent akies krašteliu pamatyti tą šventę, pagal estų projektą tais pat metais įrengtą šventės estradą?

Kadangi buvau visų rūšių: ir sporto, ir karinio, ir politinio parengimo pirmūnas (penkis ženklelius nešiojau!), sienlaikraščio redaktorius, Lenino kambario dailininkas, jie suteikė man tokią galimybę – buvo ir tarybinėje kariuomeneje gerų, jautrių karininkų.

Glaustu grafiku su persėdimais   per parą pasiekiau Vilnių, apie 16-ąvalandą. O 19-ą prasideda paskutinioji dainų šventės diena – Dainų diena.

Vingio parkan atkakau prieš pat jos pradžią. Parką apsupę kareiviukai – be bilieto ar kvietimo neįeisi. Bet kareiviukai pripažino mane, uniformuotą, už savą: „prochodi, soldatik“.

Aš – tiesiai link estrados. Atsidūriau  tarp  estradoje išrikiuotų chorų ir pirmosios eilės. Tuoj, tuoj prasidės, į pirmąją eilę susės respublikos vadovai J. Paleckis, A.Sniečkus, M, Šumauskas, šventėn atvykęs TSRS Politbiuro narys M. Suslovas, jau link manęs skuba susirūpinusiais veidais tvarkdariai, bet… Bet aš pamatau Eugeniją prieš chorus einant su kitu vaikinu… Širdis galėjo sprogti – trejus metus susirašinė-jom. Bet Eugenija, mane pamačiusi, nušvito, puolė man į glėbį. Pamiršau viską pasaulyje! Ir nebesvarbu, kad tvarkdariai stūmė, vedė mus iš to tarpo: „Čia negalima! Tuoj prasidės!“

Manau: jei dar išlikę gyvi šventės operatoriai pasiraustų savo archyvuose, jie gal ir atrastų iškirptus kadrus, kuriuose prieš visą estradą kareiviukas apsikabina su mergina…

O tas kitas vaikinukas – tai Eugenijos bendramokslis iš jos antrojo, muzikos technikumo, kurį ji baigė Šiauliuose man tarnaujant kariuomenėje, kažkoks Poviliukas. Jie kartu grojo dieną prieš tai vykusioje Ansamblių dienoje.

…Su Eugenija klausėmės galingų chorinių dainų, sulaukėm šventės pabaigos. Po to paslampinėjom palei mokyklą, kur nakvodavo iš Šiaulių atvykę Dainų  šventės dalyviai, ir nebeatsimenu – ar tą vakarą, ar kitos rytą užsakytu autobusu išvykom įŠiaulius, į Eugenijos  butuką.

Ir nuo tada su Eugenija aš – jau 57 metai. Nenugalėsi gamtos šauksmo, kai žmogus traukia žmogų…

Buvau senoviškų pažiūrų, nenorėjau su Eugenija gyventi neoficialiai, kaip tuomet sakydavo – „susimetęs“. Todėl skubėjau kelti vestuves, kurias ir šventėme 1960 metų gruodžio 31-ą dieną. Iki šio gailiuosi: mes praradome dvi šventes – Naujuosius metus

ir Eugenijos gimtadienį sausio pirmąją dieną. O reikėjo palaukti vasaros vidurio, švęsti kaimo sodyboje, kad ir Juostininkuose, gamtoje…

Netrukus po Dainų šventės nuvykau Žagarėn, į savo buvusią darbovietę. Žagarėje susitikau Vaclovą. „O. Bronislovai, nudžiugo jis. „Gerai, kad grįžai: rugsėjo pirmą dieną operos sezono atidarymas ir man premjera – pirmąkart dainuoju operoje!

Atvažiuok į Vilnių, aš jau baigiu konservatoriją, gausi kvietimą – tai ir mano diplominis spektaklis.“

(Tiksliai neprisimenu, bet ta opera lygtai buvo „Borisas Goduovas“).

„Kaip čia yra, nustebau,  tai tu ir technikumą, ir konservatoriją kartu baigi?“

„Aš dar nieko nebaigiau“, užginčijo jis.dar esu ketvirto kurso studentas, bet čia mano, kaip operos dainininko, premjera.“

Atidainavo, tais metais baigė konservatoriją, tais pat metais technikumą, tais pat metais vyko į Maskvą, tapo naujo, Čaikovskio konkurso laureatu, po dvejų metų – Glinkos konkurso laureatas, dar po dvejų metų Paryžiuje – Grand Prix konkurso laureatas!

Ir taip per dešimt metų – visur jis laureatas, laureatas, laureatas, kol galų gale išvažiavo į Italiją, į „La Scala“ stažuotis. Ten jis gavo visus vardus – dėstytojo, profesoriaus. Dar daugiau: jį pakvietė į Ameriką. Išvyko, Niujorke buvo „Metropoliten“ operos daininnkas ir vokalo profesorius. Va, tai tau  – eilinis Žagarės vaikinukas, aštuonių klasių meno vadovas, kurį pakeičiau pareigose.

Apie Vaclovą Daunorą  galiu visą dieną pasakot ir sakau: reikia apie jį parašyt knygą.  Daug esu surinkęs medžiagos apie jį – laikraščių iškarpų ir kitko.

Na, dabar paskutinis etapas: 2016 metais Žagarėje vyko Vyšnių festivalis, buvo Vaclovas atvykęs, mano marti matė jį, aš gailėjausi, kad kartu su ja nevažiavau.

Po mėnesio skambinau į Vilnių, atsiliepė moteris: „Jis labai sunkiai serga, dabar miega, nenoriu kelti. Paskambinkit kitą dieną.“

Dar skambinau, vis atsakydavo: „Serga. Serga…“

„Kas jam yra?“ paklausiau.

„Parkinsonai, alzheimeriai, visokios senatvės ligos, labai sunkiai serga.“ Tai kaip čia išeina: dabar jis sunkiau serga ir už mane, nors vieneriais metais jaunesnis?

Tu vis kartoji – „dailininkais garsi Tarabildų giminė“… Skelbiesi esąs jos archyvaras, sudaręs giminės genealoginį medį. Papasakok apie giminės polinkį į meną.

   Mano surinktas genealoginis medis apima aštuonias kartas, virš 120 žmonių.  Su menais – tapyba, drožinėjimu – susiję kokie dvidešimt penki.

Pradėkim nuo pradžios. Mano tėvas buvo juodadarbis, su menais nesusijęs. Bet jo du broliai – taip. Dėdė Bronislovas pirmasis pradėjo šią kryptį. Jis apsigyveno Kaune, mokėsi Dailės mokykloje. Gaila, kad jaunas, 28-erių, taip ir nebaigęs tos Meno mokyklos, mirė. Kitas tėvo brolis, dėdė Petras, tą mokyklą vis tik baigė. Įdomu, kad toje mokykloje jis susitiko Domicelę Tarabildaitę, tolimą giminaitę, kurią vedė. Taip Tarabildaitė tapo Tarabildiene. Kai kas nustemba pamatęs šį junginį – Tarabildaitė-Tarabildienė.

Bet jie stipriai susiejo savo gyvenimus. Kartu išvyko į Paryžių, ten mokėsi meno.  Petras Tarabilda pragarsėjo tuo, kad pirmasis Lietuvoje nupiešė Leniną. Leninas, kaip žinom, mirė 1924 metais. Tai 1934 metais sukako jo mirties 10-metis. Kairiųjų pakraipų inteligentai dėdės Petro paprašė, jis ir nupiešė, piešinys spausdintas kairiųjų spaudoje.

1940 metais jo pažiūros buvo prisimintos, jam suteikė LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardą. Jis piešė ir Paleckiui, ir Sniečkui. Daug piešė ir D. Tarabildienė, tame tarpe – ir Salomėją Nėrį. Iliustravo poetės poemą „Bolševiko kelias“. Ji vos nepateko delegacijon, vykusion Maskvon parvežti Stalino saulės – liko lygtai dvidešimt pirma, kai delegacijai reikėjo 20-ies.Po karo, įsibėgėjus Tarybų valdžiai, jai suteiktas dar aukštesnis – LTSR liaudies dailininkės vardas.

Broniuk, lygtai susidarytų įspūdis, kad jūs, Tarabildos, visada buvote kairieji?

Ne, nebūtinai. Štai paminėtų Petro ir Domicelės Tarabildų pirmagimio Arūno atvejis. Jis gi iš penktojo Dailės instituto kurso buvo išmestas už tai, kad tarybiniais laikais vasario 16-ąją ant Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse padėjo gėlių. Ir, Saugumui pranešta, pasakė prakalbą, kad Lietuva bus laisva. Už tai jis paimtas kariuomenėn, kirto medžius Sverdlovsko srityje toje vietoje, kur buvo bandomai sprogdinta atominė bomba. Ten gavo spindulinę ligą, nuo kurios už kelerių metų mirė.

Kaip dailininkų, sutinku, iš genealoginio medžio matyti, stipriausia yra Petro ir Domicelės Tarabildų vaikų linija. Visi trys jų vaikai vaikinai baigė Dailės institute  grafiką. Tik sesuo Giedrė – architektūrą. Tačiau Giedrės dukra Saulė, pasirinkusi dizainerės kelią, ištekėjo į JAV, tapo Saule Piktys, ir ten viename mieste laimėjo skulptūros konkursą – mieste pastatyta jos skulptūra „Angelas“.

Tačiau daugiausia, manau, toje linijoje vis tik pasiekė Arūnas , labiau specializavęsis heraldikoje. Jis atkūrė senosios bendros lietuvių-lenkų valstybės, vadinamosios Žečpospolitos,  herbą, Šiaulių herbą (kurį vėliau pakoregavo jo sūnenas Agnius). Iš viso Arūnas atkūrė ar sukūrė devynių Lietuvos miestų herbus.

Mūsų, mano mamutės ir tėvo, genealoginėje linijoje mene daugiausia pasiekė, turbūt, mano brolis Aleksandras, septintasis iš aštuonių gimusių vaikų – jis tapo kryždirbiu, jo trys  stogastulpiai stovi Lietuvos ambasados JAV, Vašingtone, kieme.

Sumuoju: du mano broliai menininkai , du veterinarai, vienas agronomas. Aš, buvau kultūros darbuotojas. Žmona Eugenija – taip pat.

Mano abu vaikai, duktė Audronė ir sūnus Darius, irgi baigė dailės mokyklas, tačiau savo meninių sugebėjimų toliau nevystė.

Ar galėjau pats tapti menininku? Turbūt, ne. Nors… Pamenu: Bibliotekiniam technikume mums, būsimiems kultūros darbuotojams, reikėjo mokytis piešti plakatus, afišas. Aš nupiešdavau kelis plakatus – sau ir kelioms panelėms, tame tarpe ir Eugenijai. Sau atsirinkdavau, kaip man atrodydavo, labiausiai vykusį. Tačiau dėstytojas panelėms už mano plakatus parašydavo po penketą, o man tik ketvertą taip pakomentuodamas: „Na, Tarabilda, tokia garsi giminė, galėtum geriau piešt…“

Broniuk, aš žinau dar vieną sritį, kurioje pasireiškia Tavo neeilinė energija – Tu vadovauji… Pavadinimas labai griozdiškas, rašau nuo vizitinės kortelės – esi Lietuvoje gyvenančių antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos Šiaulių skyriaus Šiaulių miesto tarybos pirmininkas…

   Taip, tokia organizacija sukurta,veikia. Šiaulių skyriaus veikla apima ir Šiaulių rajoną. Šiaulių skyriuje dabar 74 organizacijos nariai, daugiausia kariai „afganistaniečiai“, kurie yra kaip našlaičiai, nes jie, kaip tokie, nepripažįstami nei Rusijos Federacijoje, nei Lietuvoje.

Aš pats nekariavau. Buvau truputį per jaunas. 1944 metais, kai tarybinė kariuomenė ėjo per Lietuvą, man tebuvo aštuoneri metai. Užtat kariavo mano tėvas. Kaip ryšininkas ir minosvaidžio vadas jis pasižymėjo kovose pačiam Berlyne. Forsuojant Šprė upę 1945 metų balandžio 27 jis buvo sunkiai sužeistas (sprogstamoji kulka sprogo minkštuosiuose sėdynės audiniuose) ir baigė karą. Tėvo kariavimo, kovojimo prieš fašizmą faktas darė man įspūdį, todėl, kai man buvo pasiūlyta, trumpai pavadinkim, vadovauti karo veteranų Šiaulių miesto ir rajono skyriui, sutikau. Popierizmo daug, veiklos daug, jau apleidžia jėgos, noriu atsistatydinti, bet kol kas nesurandam, kas norėtų mane pakeisti…

Tikrai, organizacijos pavadinimas, pasikartosiu, labai griozdiškas. Kodėl paprasčiausiai nepasivadinot karo veteranais?

    Matai, tuomet reikėtų organizacijon priimti ir, sakykim, tuos, kurie kovojo vermachto gretose…

Rimanto Vencevičiaus filmas, sukurtas bendardarbiaujant su Žilvinu Skačkausku ir Bronislovu Tarabilda.

Priedai.

1.Bronislovas Saulius Tarabilda ir jo broliai bei seserys:

Bronislovas Saulius Tarabilda – gimęs 1936. 04. 25, pensininkas, , buvęs kultūros darbuotojas, gyvena Šiauliuose.

Romualdas Tarabilda. g. 1938, pensininkas, apie 40 metų dirbo veterinarijos gydytoju, gyvena Svėdasuose (Anykščių raj.).

Steponas Tarabilda, g. 1940, buvęs vetrinarijos gydytojas, piešia laisvalaikiu, gyvena Panevėžyje.

Aldona-IrenaTarabildaitė, 1942-1979, Šiaulių rajono cirko artistė.

Saulutė Tarabildaitė, 1944-1945.

Antanas Tarabilda, g. 1945, dirbo agronomu, kolekcionuoja sieninius laikrodžius ir virdulius, gyvena Panevėžyje.

Aleksandras Tarabilda, g. 1949, pensininkas, kryždirbys, gyvana prie Svėdasų.

Pranciškus Tarabilda, g. 1951, kryždirbys, gyvena Panevėžyje.

2.Labiausiai mene pasižymėję Tarabildų giminės atstovai:

Bronislovas Tarabilda, 1900-1928, mokėsi Kauno meno mokykloje, kūrė herbus ir vėliavas.

Petras Tarabilda, 1905-1907, dailininkas, LTSR nusipelnęs meno veikėjas.

Domicelė Tarabildienė, 1912-1985, iliustravo apie 300 knygų, LTSR liaudies dailininkė.

Arūnas Tarabilda, 1934-1969, dailininkas, sukūrė ar atkūrė 9 miestų herbus, tame tarpe ir tarybinį Šiaulių herbą.

Ramūnas Tarabilda, 1936-1984, irgi baigė VDI, dailininkas, pedagogas.

Rimtas Tarabilda, g. 1943, baigė VDI, iliustruoja knygas.

Agnius Tarabilda, g. 1964, dailininkas-heraldininkas, pakoregavo Šiaulių herbą.

Saulė Kontvainytė-Piktys, g. 1964, dizainerė, gyvena ir kuria JAV.

Pasakojimą užrašė Žilvinas Skačkauskas, tf. +370 67 49 41 67, +370 62 46 40 31,

El.p. manidomuredakcija@gmail.com

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.