Gimnazija, išleidusi 165 laidas

Ar prisimeni savo mokytojo pavardę? Na, gal ne pačią pavardę, bet jo veidą, išvaizdą, judesius. Jei į šį klausimą atsakai teigiamai, reiškia iš mokyklos išsinešei malonius prisiminimus.

Vos ne visas tarpukario Lietuvos elitas mokslus ėjo 3 gimnazijose: Šiaulių, Marijampolės ir Liepojos. Šiaulių J. Janonio gimnazija išleidusi jau 165 laidas.

Mintis Šiauliuose atidaryti gimnaziją gimė XIX a. pradžioje. 1845 m. pradėtas statyti dviejų aukštų mūrinis pastatas Sobornaja gatvėje (dabar Tilžės gatvė). 1850 m. statyba baigta. Priėmimo akte nurodyta, kad prie gimnazijos pastato jungiasi du mūriniai šoniniai fligeliai. Ir taip 1851 m. pradėjo veikti Šiaulių vyrų gimnazija, kuri nuo 1920 m. vadinosi Šiaulių valstybine gimnazija, nuo 1928 m. Šiaulių valdžios berniukų gimnazija, nuo 1945 m. Juliaus Janonio vidurine mokykla, o nuo 1996 m. Juliaus Janonio gimnazija. Ypač gimnazija suklesti Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais, kai susikuria lietuviškos gimnazijos tradicijos, dirba žymūs pedagogai, gimnaziją baigia vėliau žinomi Lietuvos mokslo, meno ir kultūros darbuotojai.

Tiesa, veik nuo gimnazijos įsikūrimo čia dėstomos graikų ir lotynų kalbos, teisės ir gamtos mokslai, sustiprintai dėstoma matematika, mokiniai dėvi uniformas. Kiek vėliau pradedamos dėstyti anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos.

1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą ir hitlerinės okupacijos metais gimnazija egzistuoja gana sunkiai – netenka patalpų, išblaškomi mokytojai ir mokiniai, diktuojamos mokymo bei auklėjimo kryptys ir pan. Po Antrojo pasaulinio karo gimnazija perorganizuojama į vidurinę, pristatomas III aukštas, o nuo 1954 m. ji tampa mišria, o 1965 m. suteikiamas humanitarinis profilis, kiek vėliau pristatomas priestatas. Pokario metais pagausėja mokinių. Prieš karą mokėsi ne daugiau kaip 600, o pokary, ypač paskutiniais metais, pagausėjo iki 1100 mokinių. Gimnazijos, o vėliau vidurinės mokyklos, dabar vėl gimnazijos auklėtinių ir mokytojų veikla visada buvo ryški ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje.

Norisi prisiminti žymiausius šios mokslo įstaigos gimnazistus. Pirmiausiai tai net keturi 1918 m. vasario 16-osios akto signatarai: Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Steponas Kairys ir Alfonsas Petrulis. Pirmieji du po gimnazijos baigė teisės studijas (M. Biržiška – Maskvoje), J. Vileišis – Peterburge), trečiąjį patraukė technologijos mokslai, o ketvirtasis pasišventė kunigystei. Bet visi jie rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose, noriai jungėsi į įvairių lietuvių draugijų veiklą. 1904 m., panaikinus  spaudos draudimą, Jonas Vileišis leido savaitraštį „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinias“ ir „Lietuvos žinias“.

Tiesa, be Mykolo Biržiškos šią gimnaziją baigė ir dar du jo broliai: Vaclovas Biržiška – bibliografas, „Aleksandryno“ sudarytojas ir Viktoras Biržiška, inžinierius, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius.

Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos

Garsiuosius šios gimnazijos absolventus galima vardinti ir vardinti. Tai rašytojai Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis, Mykolas Katkus („Balanos gadynės“ autorius), Juozas Paukštelis, Juozas Grušas, knygnešys Jonas Bielskis, lietuvybės platintojai Povilas Višinskis, Liudvikas Beržanskis, Jonas Beržanskis, filosofas Stasys Šalkauskas, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, kunigai Gasparas Cirtautas (Žemaičių vyskupas), Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, švietimo ministras Konstantinas Šakenis, pedagogas Jonas Murka, dailininkas Stasys Ušinskas, kompozitoriai Julius Juzeliūnas, Vytautas Laurušas, pianistai Dainius Trinkūnas, Gytis Trinkūnas, smuikininkas Jurgis Fledžinskas, dirigentas Saulius Sondeckis, aktorius Laimonas Noreika, architektas Vytautas Čekanauskas, šokėjas Česlovas Norvaiša, keliautojas Olegas Truchanas, žurnalistai Tomas Sakalauskas, Dainius Šniukas, Skirmantas Valiulis…

Norisi prisiminti jubiliejinius gimnazijos metus. 1901 m. gimnazija šventė 50 metų gyvavimo jubiliejų. Istorijos mokytojas Konstantinas Špakovskis parašė 50 metų gimnazijos istoriją. Minėjimas vyko rugpjūčio 29, 30 ir 31 dienomis. Rugpjūčio 29 d. cerkvėje laikytos pamaldos, 30 d. gimnazijos aktų salėje įvyko iškilmingas posėdis, o 31 d. literatūrinis-muzikinis vakaras. Gimnazijos choras atliko muzikos mokytojo M. Kozlovskio specialiai šiam jubiliejui sukurtą kantatą.

Gaila, tai dar buvo jubiliejus rusiškos gimnazijos, kurioje buvo draudžiama lietuvių kalba, tačiau jau skleidėsi pirmieji lietuvybės daigai.

Visai kitoks buvo 75-ečio jubiliejus įvykęs 1926 m. spalio 3 d. Iškilmės prasidėjo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, vėliau jos persikėlė į gimnazijos aktų salę. Skambėjo Lietuvos himnas, gimnazijos kieme buvo pasodintas ąžuoliukas, kalbėjo 1918 m. vasario 16-osios akto signataras, profesorius Mykolas Biržiška, Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis ir kiti garbūs svečiai, kurių buvo net 230. Apie iškilmes buvo išleistas albumas.

Sargas J. Mikulskis tarnavo 1886–1926

1951 m. lapkričio 9 d. buvo švenčiamas tuomet jau J. Janonio mokyklos 100-etis. Kaip prisimena mokytojas J. Krivickas, nors tai buvo reformuota sovietmečio vidurinė mokykla, bet joje dirbo didelė dalis senosios kartos mokytojų, kurie mažiausiai dėmesio skyrė politikai, o stengėsi kuo geriau paruošti mokinius. Tai liudija ir faktas, kad tais jubiliejiniais metais iš 43 baigusių abiturientų, 12 baigė su aukso ir sidabro medaliais.

Kadangi daug buvusių gimnazijos auklėtinių karo metais pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno Amerikoje, 100-ųjų gimnazijos metinių minėjimas vyko ir 1951 m. rugsėjo mėn. 23 d. Čikagoje, Tautos namuose. Į Čikagą susirinko buvę gimnazijos auklėtiniai, gyvenantys įvairiose Amerikos vietose.

Visų gimnazijos auklėtinių ir mokytojų prisiminti neįmanoma, kažkiek dėmesio norisi skirti dviem jos auklėtiniams, dailininkams, gal kiek primirštiems, bet sovietmečiu buvusiems švyturiais, nepasidavusiems aplink vyravusiai rutinai. O iš mokytojų norėtųsi išskirti ilgametį mokyklos ir gimnazijos mokytoją, nusipelniusio mokytojo vardu pažymėtą, Šiaulių garbės pilietį Joną Krivicką.

Tie auklėtiniai tai Eduardas Juchnevičius ir Antanas Krištopaitis. Eduardas Juchnevičius po studijų tuometiniame Dailės institute grįžo į gimtuosius Šiaulius ir čia ėmė organizuoti dailės parodas ir literatūros vakarus ką tik pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje šalia senųjų miesto kapinių. Ir ne tik tuose namuose. Dailės parodos prasidėjo netikėčiausiuose vietose: geležinkelio stotyje, parduotuvėse. Miesto kultūriniame gyvenime tai buvo naujas impulsas.

Eduardas Juchnevičius

Jaunas, drąsus, modernus dailininkas susibičiuliauja su Šiaulių dramos teatro aktoriais. 1971 metais Šiauliuose įsikuria teatras, kurį šiandien drąsiai galima pavadinti pogrindžio teatru. Kadangi Eduardas ne tik tapo, lieja akvareles, bet ir paėmęs plunksną prisėda prie poezijos, parašo kelias pjeses, šis teatras pastato jo pjesę „Nuomininkas“.

Antanas Krištopaitis, grįžęs iš tremties tolimajame Sibire (kur buvo išvežtas vos ne tiesiai iš gimnazijos) įsidarbino Šiaulių dramos teatre dailininku-išpildytoju. Antano Krištopaičio namai Šiaulių dailininkams buvo priebėga. Kadangi dailininkas turėjo didžiulę meno albumų ir atviručių kolekciją savo kolegas jis supažindindavo su garsiausiais, bet sovietiniame lauke nepripažįstamais dailininkais. Čia Šiaulių menininkai išvydo Dali, Pikaso, Margrito, Malevičiaus kūrinius.

Antanas Krištopaitis

Teatre jis ypač kovojo už režisieriaus Josifo Šeino išlikimą. Šio režisieriaus istorija labai panaši į Jono Jurašo. Abu jie turėjo palikti

gimtinę, tik, gaila, šiaulietis šiandien primirštas. Net rusų teatralai, pamatę Šiauliuose režisieriaus J. Šeino pastatytą M. Gorkio „Vasą Železniovą“, sutiko, jog netgi Rusijoje Vasos niekas geriau nesuvaidina už šiaulietę P. Pinkauskaitę. Tiesa, jos ir režisieriaus J. Šeino didysis benefisas buvo S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliuose“. Tik kuomet teatro vyriausiasis režisierius nebeatlaikęs sovietinės sistemos gniaužtų Vakaruose pasiprašė politinio prieglobsčio, jo kurti spektakliai buvo išimti iš repertuaro.

Antanas Krištopaitis viską darė, kad tokie žmonės nebūtų pamiršti. O jei apie Antano Krištopaičio kūrybą, tai jis buvo dydis savo krašto mylėtojas, stengėsi akvarelėse įamžinti tai kas trapu ir ko gali kurią dieną nebelikti. Todėl jis važinėjo po visą Lietuvą ir nutapė per 200 malūnų, kurių jau šios dienos yra nesulaukusių ir juos galima pamatyti tik šio dailininko akvarelėse. Įamžino veik visas Lietuvos bažnyčias (koks tai didelis ir kruopštus darbas), piešė ir įdomius ar su Lietuvos istorija (ypač 1863 m. sukilimu) siejamus medžius Išleisti trys puošnūs albumai su jo kūriniais: „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“, „Lietuvos bažnyčios. Antano Krištopaičio akvarelėse“ ir „Lietuvos medžiai. Antano Krištopaičio akvarelėse“.

Tokių J. Janonio gimnazistų, radusių save įvairiausiuose gyvenimo veiklos srityse begalė. Būtent šie žmonės gimdė ir plėtojo miesto ir visos Lietuvos istoriją, įsirašė net tarptautinėje veikloje.

Atsidėjęs lietuvių kalbai ir literatūrai, mokytojas Jonas Krivickas savo studijomis stengėsi tapti giliai

Jonas Krivickas

išsilavinusiu mokytoju. 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokėsi Šiaulių mokytojų institute, 1956 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Pradžioje mokytojavo Varėnoje, o vėliau grįžo į gimtuosius Šiaulius. 1967 m. jis tampa J. Janonio mokyklos mokytoju. Už kūrybingumą, sąžiningą darbą 1972 m. jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, 1993 m. suteikta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. Nuo pirmųjų darbo gimnazijoje dienų pasinėrė į kraštotyros veiklą. Vadovavo moksleivių filologiniams darbams, mokyklos kraštotyros darbui, su moksleiviais dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. J. Krivickas – gimnazijos metraštininkas, 1970 m. mokyklos istorijos muziejaus įkūrėjas. 1987 m. muziejui suteiktas Liaudies muziejaus vardas. Čia vyksta parodos, konkursai, seminarai mokyklos, miesto, apskrities mokiniams, mokytojams bei visuomenei. 1991 m. mokytojas parengė ir išleido Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos I, o 1997 m. – II dalį, kitus leidinius apie gimnaziją (viso parengti keturi leidiniai). Palaikė glaudžius ryšius su buvusiais gimnazijos auklėtiniais įvairiose pasaulio šalyse. Jis Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizo laureatas, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, 2000 m. P. Bugailiškio premijos laureatas, 1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Gedimino ordino medaliu, 2001 m. jam suteiktas Šiaulių Garbės piliečio vardas.

2011 m. spalio 15 d., minint gimnazijos 160 metines, šiauliečiams pageidaujant ir direktoriaus Rimo Budraičio iniciatyva J. Janonio gimnazijos muziejui suteiktas Jono Krivicko vardas.

Šių eilučių, taip pat J. Janonio gimnazijos auklėtinio, telefone mokytojas Jonas Krivickas buvo įvardintas žodžiu „Mokytojas“. Ne vardas, ne pavardė, o tiesiog žodis „Mokytojas“ ir matai kas skambina ir žinai kam skambinti. Gal taip ir ne vieno jo auklėtinio telefone, o svarbiausia – prisiminimuose.

Dar šių eilučių autorius J. Janonio vidurinę mokyklą (dabar gimnazija) prisimena štai dėl kokio dalyko. Atrodytų, smulkmena, bet įėjus į holą, buvo tokia iš lentų sukalta ir supintos vielos tinklu sutvirtinta rūbinė. Vieną rytą visi buvo nustebinti – rūbinės nebebuvo, visi lentų gardai dingę, atsivėrė erdvus su kolonomis holas. Rūbinė buvo pirmojo aukšto viename iš flangų. Nepatogumų gal ir buvo, bet šiandien visiems aišku – rūbinės išardytojai jaunoms moksleivių sieloms suteikė vieną pirmųjų grožio ir estetikos pamokų.

Straipsnio autorius Ričardas Jakutis

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.