Ilgi Šiaulių dramos teatro dešimtmečiai. III dalis

Dar vienas jaunas į Šiaulius atvykęs režisierius – Saulius Varnas. 1978 m. jis baigė tuometinio Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Tiesa, mieste prie Nevos jis lygiagrečiai mokėsi ir Aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose ir drauge įgijo vokiečių kalbos vertėjo specialybę.

Būtent po studijų, 1978-aisiais jis ir atvyko į Šiaulius. Pirmasis jo režisuotas spektaklis M. Frišo „Santa Krusas“. Anuomet Vakarų autorių pjesės nebuvo itin toleruojamos teatrų repertuaruose, todėl jaunasis režisierius žengė drąsų žingsnį rinkdamasis modernios dramaturgijos kūrinį. Spektaklio, besiremiančio filosofiniais simboliais veiksmas vyksta nuošalioje, apsnigtoje pilyje. Čia susitinka senstantis Baronas (P. Steponavičius) ir klajūnas Pelegrinas (P. Piaulokas). Spektaklis paremtas dviejų žmonių pokalbiais, veiksmo nėra daug, todėl režisieriui reikia rasti raktą, kad žiūrovas spektaklį nenuobodžiaudamas stebėtų.

Po šios pjesės sekė nemažiau sudėtingas kūrinys – A. Suchovo–Kobylino „Tarelkino mirtis“. Tuomet populiari „bjaurasties estetika“ daugiau vyravo dailininkų kūriniuose, scenoje tai nebuvo dažnas reiškinys, todėl S. Varnas buvo įvertintas kaip novatoriškas režisierius, o pagrindinio vaidmens atlikėjas S. Bareikis pažymėtas kaip vienas įdomiausių sezono vaidmenų.

1980 m. M. Gorkio „Vasarotojus“ pastačiusi A. Ragauskaitė palieka Šiaulių dramos teatrą ir vyr. režisierės pareigas. Tiesa, atsisveikinimui režisierė buvo planavusi statyti V. Šekspyro „Karalių Lyrą“, tačiau tų planų kažkodėl nebeįgyvendino, o pastatė šį spektaklį jau Vilniuje, Akademiniame dramos teatre. A. Ragauskaitės vietą užima Saulius Varnas.

Pirmas Sauliaus Varno režisuotas spektaklis Šiaulių dramos teatre kaip vyr. režisieriaus, buvo G. Biuchnerio „Voicekas“. Voiceką vaidino režisieriaus pamėgtas aktorius Saulius Bareikis. Tai buvo pirmasis šio veikalo pastatymas Sovietų Sąjungoje. Pjesė visus stebino ar net šokiravo, nes ardė psichologinį tradicinės dramos modelį ir išpranašavo daugelį XX a. antrosios pusės socialinių problemų.

Lunino vaidmeniui E. Radzinskio pjesėje „Luninas, arba Žako mirtis“ Saulius Varnas pasikviečia Panevėžio dramos teatro aktorių Stasį Petronaitį. Tiesa, visi vaidmenis šiame spektaklyje įsimintini: nužmogėjusios kalėjimo valytojos Marfos (O. Dautartaitė), vizijų mergelės, kuri tiesiog pavadinta vardu „Ji“ (R. Krilavičiūtė) ar tokio keisto personažo, kaip imperatoriaus munduras (P. Piaulokas).

Saulius Varnas imasi ir lietuvių klasikos. Šiaulių teatro scenoje išvystame V. Krėvės dramą „Skirgailą“. Visus lietuviško istorinio romantizmo bruožus turintis veikalas ne lengvas riešutėlis net ir patyrusiems režisieriams. Intelektualų teatrą kuriantis Saulius Varnas savitai ir įdomiai perteikia šios dramos istorinę didybę, o kai kurie teatro kritikai šį pastatymą net palygino su režisieriaus J. Rudzinsko „Skirgaila“ Akademiniame dramos teatre septintajame dešimtmetyje. Šiaulių dramos teatre šis spektaklis buvo tarsi seka A. Ragauskaitės režisuotam „Valdovui“. Prieštaringo charakterio Skirgailos paveikslą meistriškai perteikia aktorius Pranas Piaulokas. Teatro kritikė D. Rutkutė apie šį aktorių rašė: „Nedaug aktorių apie kuriuos norisi, nes yra pagrindo, kalbėti tarytum atskirai nuo režisūros. Tai savitą šviesą teatro procese skleidžiančios asmenybės, praturtinančios jį nepakartojamais teatro bruožais. P. Piauloko asmenybės švytėjimas mūsų teatro mene yra toks patrauklus, jog aktoriui niekada neprikišame vaidmenyse pasitaikančio išraiškos vienodumo, neapgailestaujame dėl pernelyg griežto emocijų tramdymo…Visada įdomu, ką šis artistas teigia, ką neigia vaidmeniu – kokią poziciją pasirenka spektaklio aprėpiamų gyvenimo reiškinių atžvilgiu. Pranas Piaulokas yra iš tų aktorių, kurie turi teisę, kad ir ką vaidintų – genijų, dievą ar velnią, – būti savimi“.

Daugelis teatro kritikų tvirtina, kad visgi vienas ryškiausių S. Varno režisūros darbų Šiaulių dramos teatre – Bairono „Kainas“ su aktoriais S. Jakubausku (Kainas), A. Venckumi (Abelis), P. Piauloku (Liuciferis), I. Liutikaite (Cilė), E. Leonavičiumi (Adomas), F. Laurinaityte (Ieva), R. Krilavičiūte (Ada). Ne vienas tvirtina, kad „Kainas“ tai graži fantazija, kurią režisuoti scenoje sunku. Dramaturgė ir teatro kritikė G. Mareckaitė rašė: „Spektaklis neabejotinai kreipėsi į mąstantį, išsilavinusį žiūrovą, netgi eruditą“. Tuometinis Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas taip pristatinėjo spektaklį: „S. Varnas žengė žingsnį išoriškai estetizuoto ir ritualinio teatro link. Romantinis biblijinės temos traktavimas rado savo sceninį „kosmosą“, smėlio aikštėje-dykumoje, iš kurios spektaklio pabaigoje pakyla kryžius. Tai drąsi idėjinė pastatymo kulminacija, kurios link nuosekliai veda ritualinis veiksmo ritmas“.

1985 metais Saulius Varnas scenon atveda ir šių dienų lietuvių dramaturgės G. Mareckaitės pjesę nūdienos tematika „Eglės namai“. Spektaklio mintis – naikinimas to, kas brangu lietuvio sielai (melioracija, žmonių suvarymas į gyvenvietes). Režisierius bendradarbiauja su scenografu iš Latvijos A. Freibergu, o kurti spektakliui muziką pakviečia A. Martinaitį, kuris spektaklio temą pagilino pagoniškai bei mistiškai skambančiais folkloriškais garsais. Kai dar prie viso to prisijungė puiki I. Liutikaitės (Eglė) ir P. Piauloko (Povilas) vaidyba abejingų salėje nepaliko.

Ilgai Saulius Varnas brandino mintį pastatyti I. Bergmano „Žemuogių pievelę“. Galvojo vėl pagrindiniam vaidmeniui kviestis panevėžietį Stasį Petronaitį, kuris jo spektaklyje Šiauliuose įkūnijo Lunino vaidmenį, vėliau mąstė apie vilnietį aktorių Česlovą Stonį, kol galiausiai nusprendė niekur toli neieškoti, o skirti šį vaidmenį Pranui Piaulokui. P. Piauloko sukurtas Izaokas Borgas šiame spektaklyje, anot teatro kritikų, atrodė nematerialus, gaubiantis atsiminimų šviesos, bet kartu be galo tikras. Žodžiu, aktoriaus vaidmenų kraitis pasipildė dar vienu svariu vaidmeniu.

Šalia Sauliaus Varno spektaklius Šiaulių dramos teatre tuo metu kūrė ir Regina Steponavičiūtė. Mažajai Lietuvai skirta gaidele nuskambėjo H. Zudermano pjesė „Jonas ir Erdmė“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko V. Baranauskas (Jonas), F. Laurinaitytė (Erdmė), V. Jakštaitė (Katrikė), A. Zmaila (Vitkūnas), T. Maliukevičiūtė (Ulelė), S. Paska (Tuleveitis), V. Benokraitis (Smailius), D. Cinauskaitė (Smailienė), O. Dautartaitė (Vitkūnienė), V. Tamašauskas (Tarutis).

Kitas sėkmingas režisierės pastatymas latvių autoriaus H. Gulbio pjesė „Vyturėliai“. Šiame pastatyme pagrindinius vaidmenis atliko V. Venckutė (Zelma), A. Zmaila (Elmaras), V. Baranauskas (Raimandas), E. Jasnauskaitė (Silvija), G. Vaiginytė (Gundega), N. Mirončikaitė (Vizma), A. Simokaitytė (Olga), O. Dautartaitė (Inguda), K. Rudėnas (Janis).

Abiejuose pjesėse vyrauja tėviškės ir vaikystės prisiminimų bei gyvenimo brandos motyvai. Įdomu, jog kartais vieną ar kitą vaidmenį H. Gulbio pjesėje atlikti iš Latvijos (dažniausiai Rygos) atvykdavo latvių aktoriai. Jei operos scenoje tai būdingai, dramos teatre tai buvo netikėta.

1988 m., Sauliui Varnui išvykus į Panevėžį, Šiaulių dramos teatro vyr. režisieriumi tampa Gytis Padegimas, kuris šiame teatre jau buvo ne naujokas. Kaip ir visa Lietuva teatras žengė atgimimo keliu ir tai atsispindėjo statomuose spektakliuose.

Jei kalbi apie tų metų Gyčio Padegimo režisūrą, tai, be abejo, negali aplenkti V. Jasukaitytės „Žemaitės“. Reikia paminėti visus šio spektaklio kūrėjus, nes visi kūrė šio pastatymo sėkmę. Tai ir dailininką S. Bocullo, kompozitorių V. Bartulį, o personažus įkūnijo: F. Laurinaitytė ar N. Mirončikaitė (Žemaitė), O. Dautartaitė (Elena), E. Leonavičius (Višinskis), A. Andriuškevičius (Laurynas), V. Benokraitis (Julijos tėvas), J. Gascevičiūtė (Julijos motina), V. Tamašauskas (Višinskio tėvas), T. Malikuvičiūtė (Višinskio motina), V. Baranauskas (Tarasa), J. Žibūda (Petrauskas), D. Cinauskaitė (Bitė), K. Tumkevičius (Bitės tėvas), V. Jakštaitė (Bulotienė), N. Narmontaitė (Petronėlė), G. Vaiginytė (Pranė), L. Bocytė (Grėbelytė), L. Zmirskas (Aliušauskas), E. Danilevičiūtė (Balsienė), E. Jasnauskaitė (Bagdonienė), S. Jakubauskas (Jankus).

Kritikai pripažįsta, jog Šiaulių dramos teatre šis spektaklis ilgai buvo gairė, vedanti į gilesnį Lietuvos praeities, kultūros ir kūrėjo sielos pažinimą.

Kai einu pro Šiaulių dramos teatrą, visad praeinu ne kaip pro eilinį pastatą. Aplanko kitokie jausmai, nei kaip, pavyzdžiui, praeinant pro blokinį daugiabutį. Ir praveri šio pastato duris kažkaip atsargiai, su paslėptos pagarbos jausmu. Tuos jausmus sunku įvardyti – jie kažkokie neapibrėžiami, aukštesni.

Pagarba Šiaulių dramos teatro žiūrovams, – niekada negirdėjau spektaklio metu skambančio mobiliojo telefono. Gal todėl kad vienas iš teatro aktorių prieš spektaklį mandagiai, bet neįsakmiai paprašo žiūrovų juos išjungti. Tiesa, čia būtų galima įlieti ir šiek tiek humoro: pavyzdžiui, priminti, kad po spektaklio žiūrovai nepamirštų įsijungti savo mobiliųjų „draugų“. Jei po spektaklio primenama, kad įsijungtų, reiškia visiems suprantama, jog prieš spektaklį jie išjungiami. Tiesa, dėl tų skambučių ar, tiksliau, neskambinimo gal tik man taip atrodo. Kai tokiais pastebėjimais pasidalinau su vienu žinomu miestelėnu, pastarasis neapsidžiaugė, nes, anot jo, tai rodo, jog veikla mieste apmirusi.

Šiaulių žiūrovai rimti, bet imlūs. Nuoširdžiai kvatoja per komediją, atidžiai stebi rimtų spektaklių įdomesnes scenas. Šiauliečiai visur tokie. Nustebę. Net einantieji bulvaru, tarsi pirmą kartą juo žengtų. Bet tai ypač pastebima teatre per pertraukas: žiūrovai fojė suka ratus ir stebi vienas kitą, tarsi norėdami įsitikinti, ar anie matė tą patį, ką ir jie. Tik man labai nemieli šiauliečiai, kurie pakviesti į teatrą atsako: „Šiais metais jau buvau“. Vieno karto metuose neužtenka.

 straipsnį parengė Ričardas Jakutis

Jūsų dėmesiui Eduardo Sauliaus Pauliukonio filmas „Aš myliu teatrą, o jis mane?

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.