Jei kartą operą pamilai, tai – amžiams

Taip mėgo sakyti Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvaras, pedagogas, „Muzikos damų ir riterių“ klubo vadovas, skaitovas, muzikinių ekskursijų gidas, dainų autorius ir atlikėjas Rimantas Vincentas Vaitiekūnas (1936-2016).
Kada Rimantas Vaitiekūnas gimė kaip menininkas? Gal Žagarės mokykloje, kai buvo pirmas skaitovas ir šokėjas, gal studentavimo Šiaulių pedagoginiame institute metais, būdamas aktyvus studentiškų meno būrelių narys. O gal vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, kai dirbdamas Joniškio miesto kultūros namuose įkūrė liaudies teatrą ir su šiuo bei kitais kolektyvais pastatė per 50 spektaklių. Bet geriausiai Rimantas Vaitiekūnas žinomas kaip Valstybinio Šiaulių dramos teatro narys: pasirodęs kaip aktorius, bet ypač kaip kultūros barų darbuotojas tvarkantis teatro archyvą. Ir dar jis žinomas kaip kelionių į operos teatrų spektaklius organizatorius. Kiek daug šiauliečių ir Šiaulių krašto žmonių jo dėka pamėgo operą!


Su užsidegimu Rimantas Vaitiekūnas pasakodavo apie pirmą matytą operą. 1952 metais lankantis pas gimines Vilniuje, jam pasitaikė proga operos ir baleto teatre pamatė Š. Guno „Romeo ir Džiuljeta“. Jis gerai įsiminė dainininkus Reginą Tumulevičiūtę, Juozą Indrą, Joną Stasiūną. Bet ypač Džiuljetos valsą iš pirmojo veiksmo – „Leisk man šiandien švęsti džiaugsmo šventę“. Vėliau, taip sutapo, nes gimtoji Žagarė arčiau Rygos, dažniau lankydavosi Latvijos sostinės operos ir baleto teatre.
Nuo tada Rimantas pradėjo rinkti spektaklių programėles, meno kūrėjų ir atlikėjų autografus, ieškojo literatūros apie operas, atlikėjus, gilinosi į libretus. Taip iki gyvenimo saulėlydžio jis surinko 4000 operos, baleto ir kitų meno sričių žvaigždžių autografus iš 87 šalių. Autografų kolekcija Rimantas ypač kruopščiai tvarkė, sistemino. Tas dar labiau atskleidė jo kaip archyvaro įgūdžius. Jis visad parodydavo pirmą autografą, kurį gavo 1958 metais iš baltarusių poeto ir prozininko Petro Glebkos. Iš lietuvių pirmasis autografas Potencijos Pinkauskaitės, tuomet ypač garsios Šiaulių dramos teatro aktorės. Rimantas Vaitiekūnas net kelis kartus Šiaulių dramos teatre žiūrėjo spektaklius S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėlius“ ir M. Gorkio „Vasa Železniova“, kur ji atliko pagrindinius vaidmenis.
O Rygos operos ir baleto teatre Rimanto Vaitiekūno akyse nuo scenos nuėjo net trys solistų ir šokėjų kartos. Ypatinga draugystė su šiuo teatru buvo užsimezgusi, kai Rimantas vadovavo Joniškio kultūros namams. 1976 metais aktyvusis operos gerbėjas Joniškio kultūros rūmuose sugebėjo atidaryti Rygos operos ir baleto teatro filialą. Tiesa, jau prieš tai rygiečiai buvo parodę Dž. Verdžio „Traviatą“ ir V. A. Mocarto „Visos jos tokios“ Rimanto gimtinės Skaisgirio kultūros namuose. O joniškiečiai išvydo „Sevilijos kirpėją“, „Gulbių ežerą“, „Žizel“, „Žydrąjį Dunojų“, vyko operečių vakarai. Po spektaklių keli muzikantai dar pagrodavo šokiams. Nuostabūs buvo vakarai. Kai Joniškio kultūros rūmų direktorius apsilankydavo Rygoje, latviai tuoj jo klausdavo: „Rimantas, kogda jedim Joniškis?“ („Rimantai, kada važiuosim į Joniškį?“), nes Rimantas Joniškyje visad svečius iš Latvijos vaišindavo lietuviškomis bandelėmis su medumi bei alumi ir sūriu.
Vėliau prasidėjo kelionės į Maskvos ir tuomečio Leningrado teatrus, ypač kai vaidmenis operose atlikdavo svečiai – garsiausi pasaulio balsai. Po tokių žvaigždžių apsilankymo plėtėsi ir jo autografų kolekcija. Taip jam pasirašė garsiausios Amerikos žemyno balerinos – Alisija Alonso su dukra Laura Raineri bei Marija Kalas. Su pastarosios autografo gavimu susieta ilga ir netikėta istorija. Ši operos žvaigždė niekada nedainavo buvusios Tarybų Sąjungos operos teatrų scenose, tad Rimantas, kuriam išvykti į Vakarų pasaulį anuomet jokių šansų nebuvo, net nesitikėjo kada nors sutikti šią žvaigždę. Bet stebuklas įvyko. 1970-ųjų vasarą su operos gerbėjų grupe jis atvyko į anuometį Leningradą „Marijos“ teatre pažiūrėti A. Glazunovo baleto „Raimonda“. Jau 20 minučių turėjo prasidėti spektaklis, bet salėje vis dar degė šviesa, visi ėmė nerimauti, kas atsitiko. Gal kas iš aktorių susirgo ir ieškoma dublerio, gal kokie nors techniniai nesklandumai? Pagaliau scenoje pasirodęs žilstelėjęs vyras pranešė: „Gerbiami žiūrovai, labai Jūsų atsiprašome, kad vėluojame pradėti spektaklį, bet tam yra labai rimta priežastis – šį vakarą mūsų teatre svečiuojasi netikėta viešnia – garsioji pasaulio dainininkė Marija Kalas.“ Pasirodo, įžymioji solistė kaip žiuri garbės viešnia buvo atvykusi į Sovietų Sąjungoje populiarų P. Čaikovskio konkursą. Nugriaudėjo plojimų audra, šeštoje eilėje atsistojo kukli moteris tamsiai mėlyna suknele, be jokių aukso papuošalų, deimantų. Tada Rimanto galvoje kirbėjo vienintelė mintis, kaip gauti garsiosios solistės autografą. Pagaliau per pertrauką, kai teatro vadovai lydėjo operos primadoną į teatre esantį F. Šaliapino muziejų, šiaulietis nutaikė momentą ir paprašė autografo.
Rimantas Vaitiekūnas didžiavosi ir Placido Domingo, Terezos Stratas, Mirelos Freni, Nikolajaus Geurovo, Pietro Kapučili, Liudži Otolinio bei kitų garsių atlikėjų autografais. Su Jelena Obrazcova Rimantui Vaitiekūnui teko net šiek tiek pabendrauti. Šios didžios artistės jis klausėsi ir Maskvos Didžiajame teatre, ir Rygos operos ir baleto teatro scenoje. Ypač jį žavėjo Karmen, kuri buvo nepanaši į kitų solisčių atliekamą. Tokią savo nuomonę, lygindamas su taip pat šio vaidmens atlikėja Jelena Černei, jis išsakė ir pačiai solistei. „Ji ir turi būti kitokia, – atsakė jam garsioji dainininkė. – Juk mes visai skirtingos.“ Pasirašydama Rimantui ant savo nuotraukos ji dar prirašė: „Prisiminkite mano mėgiamą Karmen vaidmenį.“
1991 metais Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje Rimantas Vaitiekūnas įkūrė Muzikos damų ir riterių klubą, kuriam iki pat mirties vadovavo. Klubui priklausė veik 100 narių. Klubiečių susitikimai vykdavo du kartus per mėnesį. Kiekvieno susitikimo metu jie išklausydavo kurią nors operą, aišku, su Rimanto Vaitiekūno komentarais. Drauge vykdavo į Rygos ar Vilniaus operos ir baleto teatrus, Kauno, o paskutiniu metu ir Klaipėdos muzikinius teatrus. Nežinau ar po Rimanto Vaitiekūno mirties šis klubas tebeveikia, bet atrodo, kad ne, nes nelikus pagrindinio organizatoriaus, kito tokio jo vieton, deja, neatsiranda.
Ne kartą su Rimantu Vaitiekūnu teko kalbėtis apie operą. Taip, jis labai mėgo Verdį, bet už vis labiausiai Richardą Vagnerį, o ypač jo trilogiją – „Skrajojantis olandas“, „Tanhoizeris“, „Lohengrinas“. Gal todėl, kad visos šio kompozitoriaus operos parašytos pagal legendas. Pagrindinė jo operų tema – kova už laimę. Juose viskas šalia – garbė, neapykanta, kerštas, viltis, atgaila, meilė, pasiaukojimas. Štai „Skrajojančio olando“ libretas pagrįstas legenda apie laivą vaiduoklį ir jo kapitoną, kuriam lemta amžinai blaškytis po jūras ir išgelbsti jį tik gražuolės Zentos meilė. Supratau, jog šių operų siužetai artimi Rimanto Vaitiekūno gyvenimo siekiams.
Periodinėje spaudoje Rimantas Vaitiekūnas publikavo apie 150 straipsnių kultūros ir meno temomis, išleido penkias knygas: „Opera – mano meilė“, „Mūzų prieglaudoje“, „Susitikimų akimirkos“, „Sakmė apie aktorę“ (apie aktorę Potenciją Pinkauskaitę), „Penkiasdešimt metų teatre“. Šios knygos tapo bibliofilinės retenybės.
Teko lankytis pas Rimantą Vaitiekūną Šiaulių dramos teatre. Žavėtis tik galima, kaip kruopščiai jis sutvarkęs teatro archyvą. Medžiaga apie kiekvieną Šiauliuose pastatytą spektaklį sudėta į atskirą didelį voką, kuriame spektaklio plakatai, programos, straipsniai apie spektaklį. Gi Rimanto namuose susikaupė per 300 vinilo plokštelių ir tiek pat DVD kolekcija su operų įrašais. Galima pajuokauti, jog savo namuose jis turėjo privatų teatrą.
Atskira tema jo pabandymai rašyti dainas ir pačiam dainuoti. Pats Rimantas sakydavo, jog tai tik jo hobis ir iki profesionalumo jam toli, tačiau įsiminė dainų melodingumas ir, svarbiausia, nuoširdumas. Jaunystėje kaip skaitovas, jis tapo kelių skaitovų konkursų laureatu, tas jį ir paskatino ne tik skaityti tekstus, bet ir padainuoti. Tiesa, į didesnes scenas jis nesiveržė, nes kukliai, kaip minėta, tas savo muzikines galimybes vertino, tačiau gimtojo Skaisgirio, Žagarės ar Joniškio scenose su koncertais ir išleistų kompaktų pristatymais pasirodydavo. Ypač jis mėgo romansus, o iš lietuvių kompozitorių labai patiko Miko Vaitkevičiaus dainos.
Šiandien Rimantą Vaitiekūną prisimename kaip didžiulės erudicijos žmogų, apie kurį trumpai ir aiškiai galima pasakyti, kad tai buvo vaikščiojanti operos enciklopedija. Ne veltui knygoje apie Šiaulių menininkus „Šiauliai: kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas“ straipsnis apie jį pavadintas „Klasikinės kultūros riteris“.
Straipsnio autorius Ričardas Jakutis

Jūsų dėmesiui interviu su Rimanatu Vaitiekūnu (2011m.) Filmuką sukūrė Šiaulių profesinio rengimo centro ir Šiaulių jaunųjų technikų centro mokiniai vadovaujami Ramūno Snarskio.