Kur kalėsi pirmieji lietuvių estrados daigai. III dalis

Ričardas Dailidė šiauliečių šiandien labiau pažįstamas kaip fotomenininkas ir tik nedaugelis žino, kad tai ir žymus septintojo dešimtmečio estrados dainininkas. Pradėjęs kūrybinį kelią Šiaulių kultūros rūmų bigbende (vad. – V. Masionis) jis, kaip jau minėta šio teksto pirmojoje dalyje, greitai tapo net dviejų konkursų „Gintarinė triūba“ paeiliui (1966 ir 1967 m.) diplomantu, diplomu apdovanotas ir „Vilniaus bokštų“ konkurse (1968 m.). Ypač įsiminė „Gintarinės triūbos“ konkurse solisto atlikta daina „Signalas“ iš E. Dimitrovo repertuaro. Teisutis Saldauskas pasikviečia Ričardą Dailidę į „Vilniaus aidus“. Tokios statistikos nėra, bet, faktai byloja, jog Ričardas Dailidė solistas sulaukęs iš Lietuvos estrados klausytojų daugiausiai bisų. 1969 m. koncerto su „Vilniaus aidais“ Kauno sporto halėje metu Ričardą Dailidę po jo atliekamos Dž. Morandžio dainos „Buvo toks vaikinas“ estrados gerbėjai scenon kartoti šį kūrinį dainininką kvietė net septynis kartus. Ginčijamasi kas pirmasis Lietuvoje dainuodamas iš stovo išsitraukė mikrofoną – Ričardas Dailidė ar Juozas Garbenis. Tai buvo anuomet progresyvu, nes dainininkai kaip pionieriai turėdavo stovėti prikaustyti prie mikrofono stovo. Nors gal nėra taip svarbu ar tai buvo Ričardas, ar Juozas, bet neginčijamai pirmasis tai padarė šiaulietis, nes jie abu iš šio miesto.

           Su „Vilniaus aidais“ dainininkas aplankė Vidurinę Aziją, Rusijos Auksinį žiedą. Štai Alma Atoje koncertai vyko visą savaitę pilnutėliuose 10 tūkst. vietų sporto rūmuose. Gėles po koncerto išveždavo sunkvežimis.

Anuometinių Lietuvos filharmonijos estradinių ansamblių koncertai Rusijos, Užkaukazės, Vidurinė Azijos ir kituose miestuose tenykščiams gyventojams buvo tarsi užsienio estrados žvaigždžių pasirodymai. Kai kas Lietuvą ir laikė užsieniu. Lvove, pasakojama, tiek buvo papildomų koncertų, kad gastrolės užsitęsė veik visą mėnesį. Kartą viename Rusijos mieste gastroles baigė „Nemuno žiburiai“, o sekančią dieną turėjo pradėti „Vilniaus aidai“. Abiejų kolektyvų muzikantai susitiko viešbutyje, nes pirmieji dar buvo neišvykę, o antrieji jau atvyko. Balius trūko veik iki paryčių, nes lietuviai per nesibaigiančias gastroles vienas kitą seniai bebuvo matę.

Palikęs mikrofoną Ričardas Dailidė ėmė įamžinti kolegų gyvenimą foto nuotraukose. Ypač išgarsėjo ciklu „Gyvenimas džiaze”. Nuotraukose R. Dailidė atspinti visą Petro Vyšniausko gyvenimą, o štai Birštono džiazo festivalio nuo pirmojo 1980 m. nė vieno nėra praleidęs. Aišku, visad ten vykdavo su foto aparatu.

Fotografuojant teko patirti įvairiausių kuriozų. Štai nuvyksta į Džiani Morandi koncertą Rygoje. Prieš koncertą pasikalba su solistu, gauna leidimą fotografuoti. Bet kai prasidėjus koncertui ėmė bėgioti su foto aparatu iš vieno salės kampo į kitą, tuometiniai milicininkai jį suėmė, nusivežė į poskyrį, kol ištardė, koncertas baigėsi. Grįžo naktį piktas į Šiaulius. Bet negi nepamatysi tuomet tokio populiaraus Džiano Morandžio? Kitą dieną – vėl į traukinį ir į Rygą.

Dailidė Lietuvos laikraščiams ir žurnalams yra parašęs straipsnių apie Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino draugystę, Mstislavą Rostropovičių ir kitus iškilius menininkus.

Stasys Meškauskas

Dar vienas solistas 1974 m. pakviestas dainuoti „Vilniaus aiduose“ – Stasys Meškauskas. Dainavo jis Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje, miesto restorane „Baltija“, o šlovė jį aplankė gan greitai – 1973 m. jis tapo konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatu. Tuomet jį ir pastebėjo „Vilniaus aidų“ vadovas Teisutis Saldauskas. Gaila, kad Stasys mus taip anksti paliko, žuvo autoavarijoje.

Iš Šiaulių kilęs ir kompozitorius Benhardas Calzonas, kurio dainas išpopuliarino Simonas Donskovas, Birutė Petrikytė, Stasys Povilaitis ir Viktoras Malinauskas. Pirmoji didžiausio populiarumo sulaukusi jo daina – „Santaka“ (žodžiai M. Karčiausko). Dainavo ją visi jau minėti solistai. Greitai jo dainas į savo repertuarą ėmė įtraukti profesionalūs filharmonijos kolektyvai „Estradinės melodijos“ (vadovas – Juozas Tiškus), „Nerija“ (vadovas – Romualdas Bieliauskas).

Benhardas Calzonas

Bigbyto pradininkais irgi galima būtų vadinti šiauliečius. Mat populiariosios grupės „Kertukai“ įsteigėjas ir vadovas šiaulietis Gediminas Jurgilas. O Šiauliuose reiškėsi grupė „Saulės vaikai“ (vadovas Kazimieras Venclova).

Tuo laikmečių iš dainavusių Šiauliuose dar reiktų paminėti Niną Merkytę (dainavo ji ir „Nemuno žiburiuose“) ir pradėjusią dainuoti Vitaliją Katunskytę, kurią dėl iškilmingo stoto daug kas vadino tiesiog „ponia Vitalija“.

Estrados festivalių anuomet vyko nemažai. Na, sovietmetyje buvo populiaru lenktyniauti. Visur: ir sporte, ir prie staklių, ir meno pasaulyje. Jau čia minėtas 1963 m. estrados atlikėjų festivalis-konkursas vadinamas pirmuoju gal tik dėl jame dalyvavusių kolektyvų gausos. Tiesa, jis turėjo ir pavadinimą – „Į darbą su daina!“ O mažesni konkursai vyko jau ir anksčiau. Štai vieno tokio konkurso Raseiniuose metu, vertinimo komisijos pirmininkas Juozas Tiškus ir pastebėjo su Daugėlių kultūros namų ansambliu dainuojančią Nijolę Ščiukaitę. Jau tuomet mąstė ją pasikviesti pas save į orkestrą. Atidėjo. 1963 m. ją išvydo dainuojančią jau profesionalioje scenoje – „Nemuno žiburiuose“. Dar kurį laiką ją stebėjo ir pagaliau pasikvietė.

Kaune vykstantis „Gintarinės triūbos“ konkursas buvo daugiau pačių kolektyvų varžytuvės, bet vertinami buvo ir solistai. Čia daugiausiai prizų be šiauliečių yra pelnęs ansamblis „Žėrutis“ iš Klaipėdos, „Ekranas“ iš Panevėžio ir kauniečių „Oktava“.

„Vilniaus bokštų“ konkurse varžėsi tik solistai vokalistai. Kai pirmajame konkurse 1968 m. laureatu tapus šiauliečiui Viktoriu Vaškui, jis laimėjo ir antrajame konkurse 1969 m., buvo nutarta konkursų laureatų daugiau dalyvauti varžymuose nebeleisti. Atseit, gavai vieną kartą laureato vardą ir džiaukis, o tai ims Viktoras Vaškas ir kol gyvas vis laimės „Vilniaus bokštus“.

Konkursas vykdavo trim turais: pirmajame ir antrajame solistams akomponuodavo savi estradiniai ansambliai, o trečiajame, tai yra finale Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras. Daug prie „Vilniaus bokštų“ sėkmės prisidėjo šio orkestro vadovai Jonas Vadauskas ir Aloyzas Končius.

Arčiausiai mūsų vykstantis festivalis-konkursas, kuriame lietuviai mielai dalyvauja, tai „Jūros perlas“ Liepojoje. Iš Šiauliečių čia sėkmingai pasirodė Adolfas Jarulis ir Simonas Donskovas. Tiesa, daug kas Simona nedvejodami priskirs Klaipėdos solistams ir tai bus tiesa, tačiau pirmuosius žingsnius estrados scenoje jis žengė Šiauliuose besimokydamas Šiaulių pedagoginiame institute. Apie 1970-uosius jis buvo ryškiausias Šiauliuose populiaraus restorano „Baltija“ solistas, kur dainuodavo norėdamas prisidurti prie stipendijos.

Palangoje 1972 m. prasidėjo festivalis „Baltijos jaunystė“. Jame kolektyvai turėdavo parodyti visą pilną dviejų valandų programą. Taip kiekvieną vakarą pasirodydavo po vieną kolektyvą, tad festivalis trukdavo dešimt ar net daugiau dienų.

Estradininkų nuotykius būtų galima pasakoti ir pasakoti. Štai Nijolė Ščiukaitė kartą scenoje pasirodė su tokios pat medžiagos suknele kaip ir pirmoje eilėje sėdinti Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus žmona. Kilo triukšmas, nes jei kokia medžiagą ponia Griškevičienė nusipirkdavo, parduotuvės jos nebegalėjo pardavinėti, ji buvo išimama iš apyvartos, kad niekas kitas kaip pirmoji Lietuvos ponia neatrodytų. Nijolės gi kažkuri pardavėja „pasigailėjo“.

Nijolė Ščiukaitė

 

O kartą Nijolė Ščiukaitė scenon sušokti „Paukščiukų šokį“ pakvietė vieno miestelio partijos sekretorių. Nežinojo, atsitiktinai, gerai, kad viskas baigėsi ramiai – sekretorius sušoko ir tiek. Tiesa, anksčiau jau toks įvykis buvo buvęs su letkiu, kai jį sušokti scenon kito miestelio pirmąjį sekretorių pakvietė LEO solistė Jadvyga Baravykaitė.

Sunkiausiai vyrams būdavo viešbučiuose su moterimis. Griežtos viešbučių budinčios neįleidžia pas juos į kambarį moterų ir tiek. Šie įsigudrino jas įsinešti kontraboso dėkle.

O Adolfui Jaruliui nesisekė su kojomis. Vis lūžo ir lūžo. Kartą Sočio viešbutyje gyveno antrajame viešbučio aukšte, kambaryje virš įėjimo į viešbutį durų. O prie durų stovėjo keli muzikantai ir kelios žavios vietinės, o gal poilsiauti atvykusios damos. Adolfas sugalvojo įšokti į jų tarpą. Kas čia tokio, juk neaukštai, o atrodys, kad jis nusileido tarsi iš dangaus. Pabandė ir gipsas.

Gerą žodį galima tarti ir apie šiandieninę pramoginę muziką mūsų mieste. Su bigbendu koncertuoti į gimtą miestą grįžta žymūs muzikantai (čia pirmiausia paminėtas pianistas Povilas Jaraminas), visada jaunatviškas „Vairas“, Šiaulius kaip country muzikos miestą garsinantis „Jonis“, vienas pajėgiausių šiuo metu lietuvių estrados solistų, mano galva, yra Gytis Paškevičius… Grįžta į Šiaulius kartais ir „Bix“, o kur dar „Gin‘Gas“, „Colours of Bubbles“, visų kolektyvų man seniui jau ir nesuminėti.

Buvęs „Rondo“ solistas šiaulietis Lainius Dinius išsakė mintį, jog ką šiauliečiai dainininkai ar muzikantai darė, visada stengėsi daryti gerai.

Straipsnį parengė Ričardas Jakutis

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.