Prieš kreipinį „mūsų daktarėlis“ nublanksta visi mokslo laipsniai ir vardai

2006 metais pasirodė „Šiaulių medicinos istorijos“ I tomas, 2013 m. – II-as. Šio kapitalaus veikalo autorius gydytojas, ilgametis Respublikinės Šiaulių ligoninės vyr. gydytojas, nusipelnęs sveikatos apsaugos darbuotojas, Šiaulių miesto Garbės pilietis Kazimieras Knizikevičius. Šiam veikalui gydytojas atidavė 40 metų (sako, pririnkęs buvo kelis maišus dokumentų). Bet pradėti norisi nuo pradžių – 1943 m., kada Kazimieras Knizikevičius baigė Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą. Pradžioje dirbo Joniškyje, o nuo 1950 m. Šiauliuose. 1953 m. paskiriamas Respublikinės Šiaulių ligoninės vyr. gydytoju. Pirmaisiais vadovavimo metais didžiausias jo rūpestis buvo Respublikinė Šiaulių ligoninės, suprojektuotos architekto Vytauto Lansbergio-Žemkalnio, statybos darbų pabaiga.

Ligoninės vyr. gydytojo poste Kazimieras Knizikevičius išdirbo 23 metus, o po to dar lygiai tiek pat metų dirbo gydytoju ir net būdamas pensijinio amžiaus. Ieškai apie garbų gydytoją enciklopedinės ir internetinės erdvės duomenų ir regi, kad už jų slypi ilgas ir prasmingas gyvenimas. Gyvenimas dėl kitų – šiuo atveju nebūtų skambiai pasakyta. Kolegų prisiminimai apie K. Knizikevičių liudija, kad medikas buvo daugiaplanė asmenybė – keliautojas, istorikas, puikus žodžio meistras, geras vyras ir tėvas, jautrus, dėmesingas žmogus. Sako, eidamas Šiaulių gatvėmis sveikinosi su daugeliu žmonių, nes prisiminė savo pacientus, o šie nepamiršdavo bendravimo su mediku akimirkų.

Sveikatos palinkėjimas – vienas svarbiausių. Po to – laimės, meilės, pinigų… Kas nežino posakio „sveikata – didžiausias turtas“? Juo ypač patikime, kai prispaudžia liga ar užklupus kokiam nors nelemtam negalavimui atsiduriame poliklinikoje ar ligoninės palatoje. Rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi yra pasakęs: „Kai sulauksiu senatvės ir ligų, važiuosiu į kaimą, kur senas gydytojas, papsėdamas pypkutę, mane išklausys.“ Prieš kreipinį „mūsų daktarėlis“ juk nublanksta visi mokslo laipsniai ir vardai. Vykęs palyginimas, jog gydytojo, šventiko ir aktoriaus darbas yra panašus. Gydytojas tarsi nuodėmklausys išklauso žmogų ir kaip aktorius parodo, kad suprato jį ir jo negalavimo priežastis. Be aukštų dorovės principų, be altruizmo ir siekio padėti žmogui, gydytojo darbą sunku ir įsivaizduoti, juolab kasdien jį atlikti. „Geras gydytojas gydo ligą, geresnis – pasitinka ją, geriausias – užbėga ligai už akių“, – byloja japonų išmintis.

Visi šie žodžiai tinka gydytojui Kazimierui Knizikevičiui. Jei sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, tai knygos K. Knizikevičius mėgo sakyti, jog ligoninė prasideda nuo priėmimo skyriaus. Apie dvitomę „Šiaulių krašto medicinos istoriją“ autorius sakė: „Norėjau papasakoti apie atgimstančios lietuvių tautos atstovus medikus, kilusius iš kaimo, mūsų pirmtakus, pasiaukojamai kovojusius už tautos atgimimą, prieš priespaudą. Mintimis su jais būdamas žavėjausi, jaučiau pagarbą ir atjautą. Mąsčiau – ar supras šių dienų mūsų gydytojai, ginkluoti modernia medicinos aparatūra, XVII-XVIII a. medikus, kurių ginklas – tik begalinis stropumas, atidumas, užuojauta, pagarba ir meilė ligoniui?“

Laisvės kovų dalyvė Aldona Brazdžionytė-Oškeliūnienė prisiminimų knygutėje „Sakmė apie pušį“ pasakoja, kaip kartą apsilankius gimtinėje Vorkutoje jai vėl reikėjo ten grįžti, nes laukė tremtinys vyras, bet neturėjo kur palikti paralyžiuoto vyro tėvo. Pasamdyti slaugę neturėjo pinigų, prieglaudos be valdžios nurodymo niekuo negalėjo padėti, o valdžios įstaigose ponia Aldona išgirsdavo atsakymą, kad buvusio tremtinio, atseit liaudies priešo, neglobos niekas. Tolesnius įvykius prisiminimų autorė taip aprašo: „Netekusi vilties ėjau gatve. Nebežinau, kaip atsidūriau respublikinės ligoninės vyriausiojo gydytojo kabinete. Verkdama papasakojau jam savo bėdą. To gydytojo būta gero ir jautraus žmogaus. Iš pradžių gydytojas, paaiškinęs man, kad priimti žmogų slaugai į ligoninę jis tikrai neturi teisės, bet kadangi per visą savo gyvenimą nėra matęs, kad marti taip sielvartautų dėl uošvio, – priimsiąs, o vėliau pasistengsiąs perkelti į kokią nors prieglaudą, kol artimieji sugebės juo pasirūpinti. Skubiai paguldžiusi senuką į ligoninę, išvažiavau atgal į šiaurę, tačiau niekada nepamiršau to gero, tauraus gydytojo. Grįžusi į Lietuvą, tik po daugelio metų sužinojau, kad tai gydytojas Kazimieras Knizikevičius.“

„Šiaulių krašto medicinos istorijos“ I tomas apima laikotarpį nuo XVI a. iki XX a. vidurio, II tomas skirtas XX a. antrajai pusei ir pirmiesiems XXI a. metams.

Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius 2006-aisiais pasirodžiusiame Kazimiero Knizikevičiaus „Šiaulių krašto medicinos istorijos“ pirmajame tome rašė: „Šiandien Kazys Knizikevičius – jau devyniasdešimtmetis, bet nesusenęs, dėmesingas, mielai bendraujantis. Ar einantis gatve su sportiniu krepšiu ant peties, ar sėdintis ligoninės salėje tarp kolegų, ar šiaip užkalbintas, Kazys Knizikevičius… švyti. Peršasi šis žodis daktaro asmenybei nusakyti. Akyse žybsinčios humoro kibirkštėlės yra geras laidas tarp jo ir gerokai jaunesnių kolegų bei kitų žmonių“.

Šiaulių ligoninės atstovė spaudai Nijolė Jurgilienė, pristatydama šiauliečiams ir miesto svečiams K. Knizikevičiaus knygą, pabrėžė, jog kruopščiai parengtame leidinyje dominuoja faktinė medžiaga, čia nėra belitristikos, neatsiveria ano meto gydytojų ir jų talkininkų asmeninės nuostatos bei nuotaikos, tačiau skaitantieji šią knygą gali padaryti įdomių išvadų: kokį kelią nuėjo sveikatos specialistai, kas juos telkė, kas dirbo, kokios ligos kamavo jų pacientus, kokia įvairi buvo istorijos tėkmėje teikta pagalba, įskaitant ir daugiau nei 300 metų Lietuvos medicinoje išsilaikiusius cirulnikus, kuriuos žmonės vertino palankiai kitaip jie nebūtų taip ilgai buvę šalia ligonių. Gydyti žaizdas, lūžimus, atstatinėti išnirimus, traukti dantis, atverti pūlinius, nuleisti kraują, daryti masažą, šalinti išvaržas ėmėsi pirtininkai, apsukrūs barzdaskučiai ir kitokie žinovai. Kai kurios Vilniaus pirtys 15 – 16 amžiuje buvo tarsi ambulatorijos. Cirulnikų buvo ir Žagarėje, ir Joniškyje, Zubovų dvaruose. Skaitydami knygą, žingsnis po žingsnio artėjame prie vis labiau kvalifikuotos medicinos, nuo Šiaulių ekonomijos valstiečių ligoninių, Šiaulių apskrities, kaip Kauno gubernijos dalies, medicinos padėties, gydytojų bei felčerių, akušerių bei vaistininkų, nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo, ties kuriuo šios knygos puslapiai užsiverčia. Todėl labai norisi perskaityti, ką gydytojas rašo toliau, ką prisimena.

Antrasis „Šiaulių krašto medicinos istorijos“ tomas pasirodė jau po autoriaus mirties ir šių eilučių autorius buvo pakviestas parašyti šiam tomui įžanginį žodį. Rašant buvo prisiminti susitikimai ir bendravimas su gerbiamu gydytoju. Jis labai norėjo, kad būtų keičiamas požiūris į ligos struktūrą. Nes ją gydydami, sakė gydytojas, mes šalinsime tik simptomus. Ligonis turi norėti susigrąžinti kokią nors prarastą galimybę, pavyzdžiui, judėjimo. Jei žmogus to nesupranta, o tik nori gydytis, tai niekas jam nepadės, nes visos senatvės ligos prasideda pirmiausia galvoje. Jei žmogus galvoja, kad jo amžius jam jau neleidžia bėgioti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka (kūnas atspindi šeimininką), tai toks žmogus ir nesveiks – jo organizmui galimybės bėgioti ir džiaugtis jau yra nereikalingos, o viskas, kas yra nereikalinga, keliauja į šiukšlyną. Gydytojas primindavo statistikos duomenis, kurie, deja, byloja skaudžią tiesą, kad mūsų krašte žmonės materialinę savo gerovę stato aukščiau už sveikatą. Kurorte lietuviai pasirinks kambarį už 5 km nuo jūros, kad tik būtų internetas. Visuomenė labiau rūpinasi ne sveikata, o ligomis, tad didžioji sveikatos apsaugai skiriamų pinigų dalis, deja, skiriama ne sveikatos apsaugai, bet ligoms gydyti. „Juk baisiausias dalykas – storapadė pica“, – juokaudavo gydytojas.

Bent aš buvau ir lieku įsitikinęs, kad negalėčiau būti gydytoju, nes bijau kraujo, skausmo ir panašių dalykų. Kadangi, gal taip esu išauklėtas, o gal pats nusistatęs, kad reikia ypač gerbti tai, ko pats negalėtum padaryti, medicinos darbuotojus gerbiu. Patyriau, kad mūsų medikai yra tikrai aukštos klasės specialistai. Turintis puikų humoro jausmą gydytojas Kazimieras Knizikevičius mokė, jog gydytojui reikia trumpiau ir kiek galima tiksliau pasakyti, kur skauda, diegia, duria, maudžia, be nereikalingų detalių, nukrypimų, juo labiau, išvedžiojimų, nes ko reikės smulkiau, gydytojas pats paklaus. Anot gydytojo, klys ir tie, kurie mėgsta pasipuikuoti suvartojamo alkoholio kiekiais. Mėgstantiems kilnoti taurelę gydytojai tarsi nėra nepalankūs, bet pernelyg didelis tuo „puikavimasis“ gali sukelti priešingą reakciją – gydytojas gali pamąstyti, kam gydyti tą, kuris pats į kapus veržte veržiasi.

Tokie tad trumpi prisiminimai apie kartais rimtą, o kartais ir linksmą, bet visad atsidavusį savo pašaukimui, gydytoją, kurį žmonės „daktarėliu“ vadino.

Straipsnio autorius Ričardas Jakutis

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.