Šiaulių kavinės anądien

Ričardo Jakučio straipsnis apie Šiaulių viešojo maitinimo įstaigas, veikusias Šiaulių mieste prieš keturiasdešim ir daugiau metų.

1999 – 2000 metų sandūroje Šiaulių miesto laikraštyje „Šiaulių naujienos“ skaičiau, jog Šiauliuose yra 344 vietos, kuriuose galima įsigyti alkoholio. Tai ir didieji prekybos centrai, kuriuose tokių vietų ne po vieną, ir mažesnės ar net specializuotos parduotuvės, mažytės parduotuvėlės, restoranai, kavinės, barai, aludės, degalinės, įvairiausi kioskeliai… Pamąsčiau, jog tokių vietų per 100 tūkst. gyventojų teturinčiam miestui akivaizdžiai per daug. Šiandien kioskelių su alkoholiu nelikę, tų pardavimų vietų irgi mažiau, o svarbiausia dažniau kalbame apie gėrimo kultūrą. Be abejo, kaip po tokios kultūringo gėrimo vietos išskiriami restoranai, kavinės, barai.

Kokios tos Šiaulių kavinės, restoranai, kokia jų istorija? Apie kavinių dvasią rašė Ernestas Hemingvėjus, Prancūzijos miestuose gausu kavinių, kurios nepasikeitė nuo tada, kai jose lankėsi Pablas Pikaso, Polis Sezanas, Vincentas Van Gogas. Bodleras dėl skanaus maisto trenkdavosi į kitą Paryžiaus galą. Vilnius garsėja „Neringos“ kavine, nors Lietuvoje ilgamečių kavinių nėra daug. Ar yra Šiauliuose savo dvasią turinčių kavinių?

Dauguma žmonių šiais laikais bent jau vieną kartą per dieną valgo kavinėje ar restorane. Galima juokauti: jei darbas tapo mūsų antraisiais namais, vadinasi, viešojo maitinimo įstaigos – trečiaisiais. Todėl trečiuosiuose mūsų namuose, be skanaus maisto, tikimės gauti jaukumo, šilumos, patekti į ypatingą ir įsimenančią atmosferą.

Šiandien reta prisimenančių senąsias Šiaulių kavines, jų klientus, įvykius juose. Kavinių muzikantai gana anksti miršta, sunku rasti ir kitų darbuotojų.

tarpukario Šiaulių atvirukas

Šviesios atminties mokytojas, Šiaulių miesto Garbės pilietis Jonas Krivickas savo prisiminimų knygoje „Praskriejo kaip vėjas“ pasakoja, kaip jis, dar būdamas moksleivis, Milšteino kavinėje dirbo rūbininku. Mokytojas prisimena, kad kavinėje lankydavosi daugiausia teatralai. Kasdien prie to paties staliuko dešrelių valgyti ateidavo aktorės Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė ir aktoriaus Juozo Zubėno žmona – aukšta juodaplaukė moteris su lapės kailiu ant kaklo. Jaunąjį rūbininką žavėjo Potencijos Pinkauskaitės grimasos, skardus juokas, platūs rankų mostai. Iškilmingai atrodydavo Galina Jackevičiūtė. Pagrindiniai Milšteino kavinės lankytojai vyrai buvo aktoriai J. Zubėnas, K. Simaška, režisierius K. Juršys ir kt.

1938 metais mieste veikė penki restoranai: „Metropolis“, „Palanga“, „Šešupė“, „Versalis“ ir „Rambynas“ – pirmasis Šiaulių kabaretas, kuriame šoko dvi šokėjos.

1961 metais Šiaulių mieste buvo du restoranai – „Baltija“ miesto centre ir restoranas geležinkelio stotyje. Telefonų knygoje buvo pažymėta kavinė Nr. 11, buvusi Vilniaus g. 181 (kavinės „Kapitonas Morganas“ kaimynystėje), ir 6 valgyklos. Šiaulių istorijos tyrinėtojas Vilius Puronas mano, jog to meto restoranų ir kavinių raidos vaizdą geriausiai galima susidaryti būtent peržvelgus telefonų knygas, nes tokios įstaigos telefonus turėdavo.

1971-aisiais Šiauliuose veikė restoranas „Baltija“, geležinkelio stoties restoranas, „Rasa“, „Žemaitis“, kavinės „Inga“, „Jaunystė“, „Kregždutė“ prie dviračių gamyklos, vaikų kavinė „Sigutė“, „Elnio“ kombinato valgykla ir kitos maitinimo įstaigos – viso 21.

„Baltijos“ restoranas (foto aut. Algirdas Musneckis)

„Baltija“ – pirmasis pokario restoranas, priešais „Valerijono“ vaistinę. 1956-aisiais restorano pastatui sudegus, „Baltija“ įsikuria naujame pastate Vilniaus ir Dvaro (tuomet Melnikaitės) gatvių sankryžoje. Tą pastatą vis dar tebevadiname „Baltija“. Įėjus į restoraną pasitinka didžiulis holas, kurio dešinėje ir kairėje rūbinė, o priešais platūs puošnūs laiptai vedantys į antrąjį aukštą, kuriame ir buvo restoranas. Restoraną sudarė dvi didžiulės atviros salės, kurių viena buvo palei Vilniaus gatvę, kita – palei Melnikaitės. Darbo dienomis veikdavo viena salė (kuri palei Vilniaus gatvę), savaitgaliais ir švenčių dienomis – abi. Tarp salių buvo nedidukė pakila muzikantams ir šokių aikštelė, tad muzikantus ir šokančius galėjai matyti iš abiejų salių.

„Baltijos“ restoranas (aut. nežinomas)

Padavėjos buvo baltais žiurstukais, antro patiekalo porcija kainavo tarp 1 – 2 rublių, salotos iki 1 rublio. Stipriuosius gėrimus dažniausiai nešdavo buteliais, nes retas po 100 gr. užsisakydavo. O jeigu ir prašydavo mažiau nei tilpdavo į butelį, gėrimą atnešdavo ne stikleliais, bet supiltą į grafiną. Jokių kola-kolų ar pepsi-kolų nebuvo, tad dažniausiai užsigėrimui padavėjos atnešdavo pačiame restorane pagamintą gaivą – kiek parausvintą vandenėlį, kurio

„Baltijos“ restoranas (aut. nežinomas)

paviršiuje plaukiodavo keli citrinos griežinėliai. Šiame restorane pirmą kartą paragavau Kijevo kotletą, kurį pjaudamas apsitaškiau kotleto viduje buvusiu taukų padažu, todėl iki šiol pjaudamas Kijevo kotletą (tiesa, jis nedaug kur išlikęs) būnu atsargus, bet vis tiek apsitaškyti ne kartą teko. Ką darysi, toks jau tas kotletas.

Restorano ansamblis visad buvo pakankamai stiprus, o ypač kai jam vadovavo iš Kauno grįžęs garsiųjų „Kertukų“ įkūrėjas Gediminas Jurgilas.

Dar vienas Šiauliuose sudegęs restoranas – tai „Gulbė“. Restorano viena pusė buvo po stogu, o kita po atviru dangumi. „Gulbė“ buvo įsikūrusi, jei taip galima pasakyti, poilsio zonoje – Kapsuko gatvėje (sovietmečiu taip vadinosi Aušros alėja), priešais miesto parką, Kaštonų alėjos šone (anksčiau šalia tos vietos buvo restoranas „Rambynas“). Lankytojai dažniausiai čia mėgavosi kava, ledais ir rislingu. Nebuvau tuomet dar buvęs jokiame Vakarų pasaulio krašte, net Lenkijoje, bet kažkodėl ši kavinė man asocijavosi su Vakarų pasauliu, vien dėl stalelių po atviru dangumi. Gaila, bet po gaisro „Gulbė“ nebebuvo atstatyta.

sukulptūra šalia „Jaunystės“ restorano (foto aut.: Algirdas Musneckis)

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pastačius Draugystės prospektą, be abejo, prireikė čia ir laisvalaikio praleidimo įstaigų. Viename prospekto gale duris atvėrė kino teatras „Palydovas“, o viduryje – kavinė „Jaunystė“. Raudono mūro pastato pirmame aukšte buvo įrengta valgykla, o antrame – kavinė. Kaip ir „Baltijoje“, grojo gyva muzika.

„Dubysa“ – kavinė priešais autobusų stotį, pasisukus į Stoties (anksčiau Komjaunimo) gatvelę. Dviaukštis pastatas, kurio pirmajame aukšte valgykla, antrajame – kavinė. Nors kainos maitinimo įstaigose tuo metu buvo beveik vienodos, „Dubysoje“ šiek tiek skyrėsi. Buvo pigiau. Gal maistas buvo ruošiamas iš paprastesnių produktų, gal riebumas kitoks. Gal todėl „Dubysą“ labiau mėgo darbo liaudis. Būtent „Dubysoje“ šiauliečiai ėmė švęsti vestuves, užsakinėti gedulingus pietus ir t. t. Šiaip jau anuomet viskas vykdavo namuose, nes būdavo pigiau. Nusipirkai kiaulę, išdarinėjai, iš turgaus ar iš kaimo parsitempei daržovių, iš uogų pasidarei vadinamosios gaivos, iš parduotuvės be antkainių parsigabenai alkoholinių gėrimų ir švęsk! Tad „Dubysa“ – gausių žmonių grupių mūsų miesto kavinėse susibūrimo pionierė. Ji paranki buvo ir todėl, kad jei jau ją užsisakydavai, uždarydavo visą antrą aukštą, kadangi patalpa nebuvo tokia jau ir didelė, tad vienas su svečiais galėdavai šeimininkauti. Gi išsinuomoti didžiulę „Baltiją“ būtų kainavę dideli pinigai, o jei ir užsisakydavai vakarą kompanijai, tau sustumdavo keletą stalelių, dar gerai jei salės gale ar šone, ir turėdavai sėdėti kitų restorano svečių akivaizdoje.

„Inga“ įsikūrė vieno A. Kleinerio (dabar Trakų) gatvės namo pusrūsyje, „Inga“ lankytojų nestokojo ir tapo tarsi bohemos susitikimų vieta, nors ką reiškia žodis „bohema“ anuomet nedaugelis ir žinojo. Legenda apie kavinės vardo atsiradimą byloja, kad „krikšto vardo nešiotoja“ buvo svajinga ir žvitri abiturientė, kurios žavesys buvo įamžintas pavadinime, nes interjero architektas simpatizavo merginai.

Kadangi „Ingoje“ vakarus bei dienas leisdavo daug, ano meto terminu, „neaiškaus jaunimo“, čia vis prisėsdavo ir atitinkamų struktūrų vyrai. Regis, tokia tarnyba jiems patikdavo, nes ką išgirsti neišgirsti, pamatai nepamatai, bet už valdiškus pinigėlius paūlioji. Ir į šią bohemišką kavinukę kartais užklysdavo Zoknių karininkai. Kartą mačiau, kaip ilgaplaukis jaunuolis kažko nepatiko vienam karininkui. „Ja tebia v Afganistan otpravliu!“ – šaukė karininkas.

Restoranuose vyrai dažniausiai gerdavo degtinę, moterys vyną ar šampaną, nors neatsisakydavo ir degtinės. Įdomu, kad šampanas buvo geriamas ne vakaro pradžioje, bet pabaigoje. Kai kas užsisakydavo ir konjako. Didžiulė šventė, jei be gruziniško ar moldaviško konjakų, galėdavai užsisakyti ir armėniško, kartais net geriausių markių – „Araratas“ ar „Jubiliejinis“. Kai kas mėgo romą „Havana Club“. Restoranuose dažniausiai buvo mėgiamos rūkyti brangiausios cigaretės „BT“, kurių pakelis kainavo 40 kapeikų (pigiausios kainavo 14 kap.).

Vaikų kavinė „Sigutė“ (foto aut.: A.Musneckis)

„Sigutė“ – pirmoji ir bene vienintelė vaikų kavinė. Būtų galima jos atsiradimą priskirti madai, nes visai neseniai Vilniuje buvo atsiradęs „Nykštukas“, Kaune – „Pasaka“, Klaipėdoje – „Du gaideliai“. Baldai buvo pritaikyti vaikams, nors prie jų ir ant jų galėjo sėdėti ir suaugusieji. „Saulutė“ – rekonstruotose aludės „Apynėlio“ patalpose miesto centre įsikūrusi kavinė (Tilžės, anuomet Lenino gatvėje, visiškai šalia Vilniaus gatvės). Be abejo, aludė miesto centre nederėjo, tad toje vietoje jauki kavinukė puikiai įsirašė. Čia veikė muzikos automatas „Hi-Fi“, kuris už penkias kapeikas išgergždavo lenkišką šlagerį. Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo vienoje kavinėje su „Hi-Fi“ automatu matęs rusą, kuris klausėsi Tamaros Miansarovos ir graudžiai verkė. O Šiaulių „Saulutėje“ 1972 m. prasidėjo pirmosios mieste diskotekos.

O jei apie aludes ir juose vyravusią atmosferą, tai prisimenu aludę Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje, kur padavėjas nešdamas mums alų pargriuvo ir užmigo.

„Milda“ – pirmoji kavinė pietiniame rajone. „Vienanavė“ ilga patalpa, centre scena ir šokių ratas, bet vakarinių linksmybių mėgėjus traukė, nes naujiena. Grojo nedidukas instrumentinis ansamblis, kurio siela buvo saksofonininkas Gediminas Einikis, muzikantas legenda, grojęs pirmajame Lietuvos filharmonijos estradiniame ansamblyje „Nemuno žiburiai“ ir garsiajame Juozo Tiškaus bigbende.

Valgykla „Skalsa“ (aut. A.Musneckis)

„Skalsa“ – pirmoji Šiaulių miesto lauko kavinė („Gulbė“ buvo be stogo, bet aukštos sienos dengė stalelius ir prie jų sėdinčius nuo gatvės praeivių žvilgsnių). Kavinė radosi bulvaro pabaigoje, priešais didžiąją universalinę parduotuvę, tad praeiviai stebėdavosi išvydę žmones sėdinčius lauke prie stalelių ir gurkšnojančius kavą, vaisvandenius, skanaujančius ledais.

kairėje „Skalsos“ eksterjeras (foto aut.: A.Musneckis)

„Geluva“ – 1973 m. nuošaliau, Varpo gatvėje, bet vis tiek netoli bulvaro duris atvėręs pirmasis

Naktinis klubas „Geluva“ (foto aut.: A.Musneckis)

Šiauliuose naktinis baras su programa. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje naktiniai barai jau veikė (Vilniuje garsėjo net trys – „Dainava“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“, Kaune – „Orbita“, Klaipėdoje, mat uostamiestis, irgi net trys – „Neringa“, „Regata“, „Meridianas“), tad ideologai leido tokį atidaryti ir darbininkų mieste. Vėliau mieste iškilus viešbučiui „Šiauliai“, atsirado ir to paties pavadinimo restoranas pirmajame jo aukšte, kūrėsi nauji restoranai kylančiuose pietiniuose miesto rajonuose, bulvare, o šiuo metu prekybos centruose. Tad nors Šiaulių restoranų miestu ir nepavadinsi, bet užsukti pasėdėti prie kavos puodelio ar vyno taurės yra kur.

„Šiaulių“ viešbutyje veikė prestižinis naktinis klubas (foto aut.: A.Musneckis)
kavinė „Aido“ prekybos centre (foto aut.: Algirdas Musneckis)
kavinė „Prie teatro“ (foto aut.: Algirdas Musneckis)
restoranas „Žemaitis“ (foto aut.: Algirdas Musneckis)

Jūsų dėmesiui ištraukos iš Aleksandro Ostašenkovo vaidybinio filmo „Pavasarėjant“, kuris buvo filmuojamas kavinėje „Inga“ 1976 metais. Gale priklijavome ištrakas iš filmo apie filmą „Kaip buvo filmuojamas filmas Pavasarėjant“ (operatorius F.Petreikis)