Kur kalėsi pirmieji lietuvių estrados daigai. II dalis

Kokia buvo XX a. vidurio ir to amžiaus antrosios pusės muzika? Rimtos muzikos mėgėjų daug nebuvo. Tarp filharmonijos sienų net buvo juokaujama, kad estradiniai ansambliai išsilaiko ir save ir visus filharmonijos simfoninės bei kamerinės muzikos kolektyvus. Todėl estradinių ansamblių filharmonijoje vis daugėjo. Po 1963 m. įsisteigusių „Nemuno žiburių“, 1966 m. veiklą pradeda net du kolektyvai: „Vilniaus aidai“ ir „Estradinės melodijos“. „Nemuno žiburiams“ vadovavo Teisutis Saldauskas, o kai jis ėmė vadovauti „Vilniaus aidams“, prie „Nemuno žiburių“ vairo stojo Jonas Cijūnėlis, kiek vėliau Liudas Šaltenis. „Estradinių melodijų“ nepakeičiamu vadovu išliko Juozas Tiškus. Kadangi šiems kolektyvams dažniausiai tekdavo gastroliuoti didžiosios Rusijos platybėse, siekiant Sibirą ir Tolimuosius Rytus bei kituose anuometinėse TSRS respublikose, 1970 m. prie filharmonijos sukuriamas dar vienas ansamblis tik gastrolėms po Lietuvą. Tai buvo „Nerija“, kurios pirmasis vadovas buvo Petras Jokubauskas, o vėliau šiam ansambliui vadovavo Romualdas Bieliauskas. Tiesa, „Nerija“ irgi greitai prašoko ribas ir ėmė gastroliuoti visur, netgi kituose socialistinio lagerio respublikose (Lenkijoje, VDR, Vengrijoje…). Daugumas šių kolektyvų narių buvo atvykėliai iš Šiaulių. Tai „Nemuno žiburių“ vadovas Liudas Šaltenis, „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog Romualdas Bieliauskas kilme radviliškietis, tačiau pirmuosius žingsnius estrados scenoje žengė Šiauliuose. Gabus muzikantas (fortepijonas, nors grojo ir pučiamaisiais) greitai tapo Šiaulių statybos tresto estradinio ansamblio vadovu, bet čia į filharmonijos „Vilniaus aidų“ kolektyvą jį pasikvietė Teisutis Saldauskas, gi muzikiniai Romualdo sugebėjimai greitai buvo pastebėti filharmonijos vadovybės ir jis pakviečiamas vadovauti „Nerijai“.

Muzikantus varžė tik tai, kad repertuaras sovietmečiu buvo itin kontroliuojamas. Tiek ir tiek procentų turėjo būti savos respublikos kompozitorių kūrinių, tiek ir tiek Rusijos ir kitų TSRS respublikų kompozitorių kūrinių, o užsienio autoriams veik tų procentų ir nebelikdavo. Na, dar buvo galima šiek tiek suktis su bulgarų ar tuometinių jugoslavų kūriniais, nes sovietmečiu tokie šių šalių atlikėjai kaip Lili Ivanova, Emilis Dimitrovas, Džiordžė Marjanovičius ir kt. buvo palankiai sovietiniame lageryje vertinami, tad ir dainos iš jų repertuaro tikdavo. Tad stebuklui prilygo jei kas paruošdavo dainą ar instrumentinį kūrinį iš „The Beatles“, Tomo Džonso ar Frenko Sinatros repertuaro.

       Praėjusiame tekste daugiau dėmesio skirta Nijolei Ščiukaitei ir Adolfui Jaruliui. Be Adolfo kitas Nijolės partneris buvo Jurgis Žukauskas. Jei pradžioje duetus Nijolė Ščiukaitė dainuodavo su Adolfu Jaruliu, tai vėliau dažniausiai tai darė su Jurgiu Žukausku. Ypač populiarūs buvo kompozitoriaus Algimanto Raudonikio duetai „Lauksiu tavęs ateinant“ (ž. J. Lapašinsko) ir „Krantų gėlė“ (ž. V. Bložės). Duetas „Lauksiu tavęs ateinant“ ilgai skynėsi kelią į sceną, nes kompozitorius dainą buvo pavadinęs „Raudona rožė“ ir pavadinimas buvo pripažintas miesčionišku, tad teko dainą pervadinti, nes kitaip ji nebūtų suskambėjusi.

Jei Adolfas Jarulis pramintas „Estrados briedžiu“, tai Jurgis Žukauskas – „Estrados džentelmenas“. Visą laiką pasitempęs, gražiai sušukuoti plaukai, kelnių kantas aštriu aštriausias. Su tais kelnių kantais Juozo Tiškaus ansamblyje buvo problema. Nei vienas dainininkas ar muzikantas scenoje negalėdavo pasirodyti nelygintomis kelnėmis. Be abejo, Jurgiui Žukauskui pastabų iš maestro šiuo klausimu nebuvo, nes jis pats mėgo tvarkingumą ir estetiką. Tad pavadintas „džentelmenu“ jis buvo ne be reikalo.

Jurgis sakosi neturėjęs nei savo vadybininko, nei choreografo, daug ką lėmė prigimtis, pastangos, darbas. Nuo ansamblio „Estradinės melodijos“ įsikūrimo 1966-aisiais dešimt metų dainuota šiame kolektyve. Kai kurias lietuvių kompozitorių dainas Jurgis Žukauskas senoje atliko pirmasis, pavyzdžiui kompozitoriaus A. Raudonikio „Prie jūros“ (ž. P. Gaulės), „Man brangiausia esi“ (ž. A. Saulyno), „Anksti rytą“ (ž. E. Drėgvos) ar M. Vaitkevičiaus „Jaunystė“ (ž. S. Žlibino). Prisimenate: „Nuo saulės suskeldėjo lūpos,/ prisirpo mėlynės šile,/ jaunystė ant ežero supos/ smaluota žvejų valtele“.

Kaip minėta tarp keturių 1963 m. iš Šiaulių į profesionalų filharmonijos ansamblį „Nemuno žiburiai“ išvykusių solistų buvo ir Juozas Garbenis. Jei daugelis solistų iš „Nemuno žiburių“ patraukė į kitus kolektyvus, tai Juozas Garbenis net dešimtmetį buvo šiam kolektyvui ištikimas. „Nemuno žiburiuose“ pasikeisdami dainavo Regina Baranauskaitė, Silvija Zinkevičiūtė (abi solistės irgi iš Šiaulių buvo pakviestos į filharmoniją), Ona Valiukevičiūtė, Saulius Lileikis, Leonidas Šumskis, Stasys Povilaitis ir kt., o Juozas Garbenis sezonas po sezono ruošė naujas dainas, pritapo prie besikeičiančių vadovų ir buvo vienas iš „Nemuno žiburių“ primarijų. Kurį laiką jis ne tik dainavo, bet ir buvo programos vedėju.

Juozas Garbenis ilgai dainavo kurortų prie Juodosios jūros restoranuose.

Visgi vienam pasiūlymui Juozas neatsispyrė. Išvyko dainuoti kurortų prie Juodosios jūros restoranuose, kur įgijo įdomių draugų. Restoranuose vakarus leisdavo čia poilsiaujantys Sovietų Sąjungos kosmonautai, kiti įžymūs žmonės. Juozui baigus dainuoti, jie jį kviesdavosi prie savo stalelio padėkoti už dainas, šiaip paplepėti. Taip Juozas susipažino ir su prie Juodosios jūros atostogavusiu Borisu Jelcinu, kuris tuomet buvo kažkurios srities pirmasis partijos sekretorius. Dainuojant jį čia išgirdo Stasas Naminas, populiarios Rusijoje grupės vadovas. Išgirdo ir pakvietė į savo kolektyvą. Sutapo, kad tuo metu Staso Namino grupė dalyvavo jungtiniame koncerte drauge su Levu Leščenka, Josifu Kobzonu, Genadijum Chazanovu ir kitais rusų estrados meistrais. Tad Maskvoje, tuometiniame Leningrade ir kitose didžiausių Rusijos miestų salėse Juozas Garbenis į sceną kilo drauge su šiais atlikėjais.

Prie vargonų iš Šiaulių išvykęs vadovauti „Nemuno žiburiams“ Liudas Šaltenis. Apačioje pirmas kairėje solistas Juozas Garbenis.

Antraisiais „Nemuno žiburių“ gyvavimo metais prie šio kolektyvo prisijungė šiaulietis vokalistas Saulius Lileikis. Tiesa, jis buvo ne tik solistas, bet ir pūtė saksofoną. Taip pagausėjo ne tik ansamblio solistų gretos, bet ir pūtikų būrys (saksofonininkų jau buvo net trys). Dainininkas įsiminė lyrinėmis dainomis apie cirke nuo trapecijos nukritusią mergaitę ar iš karo grįžusiu aklu kariu. Po penkerių darbo metų „Nemuno žiburiuose“ 1970 m. Saulius Lileikis pakviečiamas į naujai susikūrusi filharmonijos ansamblį „Nerija“. Čia jis dainuoja drauge su N. Tallat-Kelpšaite, L. Stasiūnaite ir V. Antanavičiumi. Išdainavęs „Nerijoje“ dvejus metus grįžta į gimtuosius Šiaulius, kur dainuoja miesto statybos tresto estradiniame ansamblyje ir naujai besikuriančio naktinio baro „Geluva“ programoje. Čia jis ne tik dainuoja, bet ir su choreografe A. Ivanauskiene ruošia programą. 1972 metais dalyvauja konkurse „Vilniaus bokštai“ ir tampa diplomantu. Apdovanojamas net du kartus: diplomu pačios komisijos ir žiūrovų prizu, kurie jį išrinko geriausiu konkurso solistu. Konkurse skambėjusi M. Vaitkevičiaus daina (ž. E. Juškevičiaus) „Laumės juosta“ tapo itin populiari. Tiesa, Lileikių šeimoje ne vien Saulius dainavo. Sauliaus pėdomis pasekė ir jo brolis Vidas, kuris groja trimitu bei dainuoja.

Dar vienas šiaulietis pakviestas dainuoti filharmonijos „Estradinių melodijų“ kolektyve – Rimantas Cininas. Pateko jis į „Estradines melodijas“ tiesiausiu būdu. Vienų ansamblio gastrolių Šiauliuose metu, susitiko su ansamblio vadovu viešbučio kambaryje, vadovas jį išklausė, patiko ir taip 1975 metais Rimantas Cininas pradėjo dainuoti profesionalioje scenoje. Tiesa, jis jau turėjo apdovanojimą lenkų dainos festivalyje, bet kelią į sceną, kaip vėliau pasakojo maestro Juozas Tiškus, jam atvėrė malonus lyrinis balsas ir nuoširdumas. Dainavo R. Cininas „Estradinėse melodijose“ visą dešimtmetį. Rinkosi lyrines lietuvių kompozitorių dainas (ypač įsimintinas T. Makačino ir R. Samulevičiaus dainos „Neverk, Marija“ atlikimas) bei bulgarų kompozitoriaus M. Šterevo kūrinius.

Dar negalima nepaminėti aštuntajame dešimtmetyje populiaraus šiauliečių Onutės Karkauskaitės ir Tautvydo Bigoto dueto. Jie abu studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Kūrybinį kelią pradėjo 1970 m. Šiaulių pučiamųjų orkestre, kuriam tuo metu vadovavo jos brolis Tautvydas Karkauskas.

Respublikos estrados gerbėjai apie duetą išgirdo 1973 metais, kai Onutė ir Tautvydas tapo konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantais. Konkurse jie dainavo M. Vaitkevičiaus ir P. Gaulės dainą „Prisiminimų valsas“ bei M. Noviko ir A. Saulyno „Žalioj stotelėje“. Duetą į savo gretas pasikvietė „Nemuno žiburiai“, vėliau – „Estradinės melodijos“.

„Estradinės melodijos“ tuomet akompanuodavo „Draugų melodijų“ ar „Auksinio rudens“ programose. Tuose programose dainuodavo TSRS ir Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Jugoslavijos ir kitų respublikų solistai. Dainuodavo, be abejo, ir „Estradinių melodijų“ atlikėjai Nijolė Ščiukaitė bei Onutės Karkauskaitės ir Tautvydo Bigoto duetas. Lietuvos atlikėjai čia susipažino su Lili Ivanova, Marcela Laiferova, Helena Vondračkova, Kati Kovač, Valerijum Leontjevu, Karelu Gotu ir kt. Dailininkės gabumų turinti Onutė Karkauskaitė nutapė šių visų dainininkų portretus. Be to, Onutei pravertė drabužių modeliavimo specialybė ir ne vienam iš šių solistų ji padėdavo su sceniniais rūbais.

Duetuose Onutė ir Tautvydas labiausiai mėgo dainuoti B. Gorbulskio dainas ir vokiškus šlagerius, o jei kiekvienas dainuodavo solo, tai Onutei artimos buvo Raimundo Paulo ir bulgarų kompozitorių dainos, Tautvydui dainos iš lenkų atlikėjo Kšistofo Kravčiko repertuaro.

Teksto autorius Ričardas Jakutis

 

2 komentarai / ų

  1. You could certainly see your enthusiasm in the paintings you write. The world hopes for even more passionate writers like you who aren’t afraid to mention how they believe. At all times go after your heart. „Faith in the ability of a leader is of slight service unless it be united with faith in his justice.“ by George Goethals.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.