„VAIRO“  KRIKŠTATĖVIS – Bronislovas Tarabilda

Straipsnio autorius Žilvinas Skačkauskas

manidomuredakcija@gmail.com

Sausio 19 dieną, eidamas 83-čius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė mano vyresnysis draugas, ansamblio „Vairas“ krikštatėviu ir paskutiniu mohikanu vadintas Bronislovas Saulius Tarabilda.

S. Tarabilda gimė 1926. 04. 25 dabartinio Anykščių rajono Juostininkų (pavadinimas nuo pro šalį tekančios Juostos upės) kaime. Jis buvo vyriausias iš net šešių brolių, kurie daugiau ar mažiau susiję su daile, medžio drožyba, kryždirbyste. Ir iš viso – Tarabildų giminė respublikoje žinoma kaip dailininkų giminė.

1957 metais jis baigė Vilniaus Bibliotekininkystės technikumą. Paskyrimą gavo į Žagarės miestelį, trumpai, iki pašaukimo kariuomenėn, dirbo naujai pastatytų Kultūros namų direktoriumi. Žagarėje susipažino ir visam gyvenimui liko draugas su žinomu operos dainininku Vaclovu Daunoru.

Po kariuomenės 1960 metais atvyko į Šiaulius, Dviračių gamykloje įsidarbino Kultūros klubo vedėju ir juo išdirbo iki 1992 metų.

32-jus metus rūpindamasis gamyklos kultūros reikalais, jis ypač pamėgo lengvosios muzikos ansamblį, tada vadintą estradiniu ansambliu. Jo akyse per tą laiką keitėsi gal dvi muzikantų ir dainininkų kartos, kelios ansamblio sudėtys.

1992 metais ekonominius sunkumus patirianti, link privatizavimo einanti gamykla nustojo remti ansamblį, tačiau ansamblio nariai išlaikė pavadinimą „Vairas“, iki šiol nemažą ansamblio (dabar besivadinančio grupe „Vairas) repertuaro dalį sudaro devintąjį dešimtmetį sukurtos dainos.

Ansamblio sėkmes ir nesėkmes po 1992 metų B, S. Tarabilda stebėjo iš tolo, rinko spaudoje apie ansamblį pasirodančius straipsnius ir žinutes, išsaugojo ankstesnės ansamblio sudėties iškovotus prizus.

Jis nemažai prisidėjo organizuojant ansamblio 50-mečio paminėjimą 2010 metų rugsėjo 23 dieną. Pagal B. S. Tarabildos nustatytą ansamblio „gimimo dieną“ (1960. 03. 08) ansamblio 50-mečio minėjimas, turėjęs įvykti  2010 metų kovo 8-ą, buvo nukeltas ryšium su ansamblio solisto Edmondo Čivinsko mirtimi tų metų vasario 24 dieną. Beje, dar anksčiau ( 2006. 09. 16) mirė  kartu su juo duetus dainavęs Vilius Onaitis.

S. Tarabildai reikėjo kažkaip suglaudinti milžinišką apie ansamblį surinktos medžiagos, informacijos kiekį, paskleisti ją plačiau. Todėl 2011 metų rudenį jis kreipėsi į Šiaulių literatą Žilviną Skačkauską, tuomet leidusį žurnalą „Man įdomu“. Buvo sutarta atrinktas medžiagas paversti knyga, ją pavadinus  „Łegendinį „Vairą“ mačiau iš arti“.

Turint daug medžiagos, knyga buvo parašyta ir sumaketuota per pusmetį, o po to prasidėjo lėšų knygai išleisti rinkimas, rėmėjų paieška. Didžiąją lėšų dalį skyrė buvusio ansamblio vadovo Vytauto Katiliaus šeima, svariai finansiškai prisidėjo buvęs Dviračių gamyklos „Vairas“ profsąjungos pirmininkas Redas Klupšas. O dar keliolika rėmėjų (tarp jų – ir Ramūną Karbauskį), kalbant nūdieniu žargonu, „nureketavo“ didžiulę energiją ir sumanumą parodęs krikštatėvis.

2013 metais įspūdingai atrodančią knygą (160 puslapių, 264 nuotraukos) išleido „Titnago“ spaustuvė, iš savo pusės knygai parinkusi geriausią, vadinamąjį kreidinį popierių. Dabar knygos autoriams teko jau kita užduotis – reklamuoti knygą, platinti. Keletas knygos sutiktuvių surengta Šiauliuose, pavažiuota į Kuršėnus, Radviliškį, Joniškį, Tauragę, Pakruojį, Mažeikius, Panevėžį…

Beveik visose sutiktuvėse mohikano pasisakymai sukeldavo pagyvėjimą, iššaukdavo plojimus. Per kelerius metus knyga buvo išplatinta, surado sau gerbėjų.

Krikštatėvio  nebėra… Kelios  „Vairo“ sudėtys atėjo palydėti Paskutinį mohikaną į paskutinę kelionę…

4 komentarai / ų

  1. Apie šios knygos rašymą, lėšų jai išleisti paieškas, jos reklamavimą ir platinimą galima būtų parašyti dar storesnę knygą. Apmaudu, kad ji nebuvo apdovanota nei Mikelio premija (jos skyrėjai, turbūt, nė nesigaudo, koks didis B. S. Tarabilda buvo kaip kraštotyrininkas), nei ŠAMA-o vadai – kad ši knyga neturi analogų kaip apie Šiaulių muzikus parašyta knyga.

  2. Norisi parašyti ir kas deramai įvertino knygą – tuometinis Šiaulių meras Justinas Sartauskas, šios knygos, kaip suvenyro Šiaulių svečiams, nupirkęs už tūkstantį litų. Šia proga, kaip entuziastingas dviratininkas, norėčiau gerbiamam Justinui padėkoti už dviračių taką iš Pietinio į miesto centrą.

  3. Džiaugiuosi, kad rimtai dirbantis Šiaulių kino meno klubas šiemet laimėjo kelių kultūros projektų dalinį finansavimą. Taip ir toliau!

  4. Bet man keista, kad remiamos ir valstybinės įstaigos, kurias ir taip remia valstybė, ir tuos savo darbus jos nudirba darbo metu…

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.